Dabartinę mūsų politikos būklę mes neretai linkę apibūdinti stipriais žodžiais, tokiais kaip „pelkė”, „liūnas”. Didelė dalis mūsų politikų šių žodžių neabejotinai nusipelno.
Kita vertus, neatsargiai švaistantis žodžiais iškyla grėsmė į „vagis”, „aferistus” ir „pirmuosius prie lovio” nurašyti kone visus, kas tik pasitaiko po liežuviu, įskaitant ir garbingus politikus. Tiesiog nerimta būtų teigti, kad tokių Lietuvoje nėra.
Pamėginkime ramiai paanalizuoti, kas iš esmės vyksta šalies politikoje. Joje neabejotinai esama negerų dalykų. Politiškai motyvuoti juridiniai sprendimai ir politizuoti teismai. Nuolat jaučiamas oligarchinio valdymo pavojus dėl atvirai veikiančių verslo, politikos ir žiniasklaidos aljansų.
Prasta žmogaus teisių padėtis ir politikų atviras susierzinimas dėl pilietinių organizacijų ir jų išsakomos kritikos – visa tai byloja apie trapią demokratijos būklę Lietuvoje.
Kokia krizė ištiko šalį?
Taikliausiai Lietuvą ištikusią politinę krizę komentavo politikos analitikas Antanas Kulakauskas, pavadinęs ją demokratijos krize. Taip, ponios ir ponai, Lietuvoje vyksta ne šiaip koalicijų ir valdančių partijų, o pati tikriausia demokratinių institucijų (visų pirma parlamento) ir procedūrinės demokratijos krizė.
Ką tik žlugo Darbo partija, laimėjusi rinkimus į Seimą ir gavusi rinkėjų pasitikėjimo mandatą. Ši partija jau yra politiškai diskvalifikuota ir gali būti paskelbta už įstatymo ribų. Geriausiu atveju ji virs nauja smulkia partija arba suirs ir atiduos savo likučius dabartiniams sistemos lošėjams.
Darbo partijai laimėjus rinkimus, Vyriausybę formavo ir parlamentui vadovavo rinkimus pralaimėjusios partijos – socialdemokratai ir socialliberalai. Šių abiejų pralaimėjusių partijų vadai tapo Ministru Pirmininku ir Seimo Pirmininku – toks siužetas tikrai nusipelno vietos politologijos vadovėliuose ir neabejotinai juose atsidurs.
Dabar situacija pasikeitė ir aljansas iširo. Valstybininkais (šis žodis patyrė tokią devalvaciją, kad nežinia, kas turima galvoje jį vartojant – pasišventimas valstybei ar geresni valdžios ėmimo įgūdžiai) save laikantys socialdemokratai toliau atlieka kabinetinės politikos manevrus.
Kam atstovauja valdžia?
Gal visa tai nestebintų, jei ne viena rimta aplinkybė. Iš mūsų vadinamosios demokratinės politikos jau kuris laikas yra dingusi elementari reprezentacija.
Kam atstovavo šalį valdęs aljansas? Kam atstovauja dabartinis kabinetas? Kieno mandatą jis gavo? Kaip gali rinkimus laimėjusi partija – šiuo atveju Darbo partija – demokratiniame režime būti neprileidžiama prie koalicijos? Kiek (ir apskritai kaip) šalį gali valdyti rinkimus pralaimėjusios partijos?
Mums atsakys (ir visiškai teisingai) – negalima koalicijos sudaryti su bet kuo, ypač su neaiškios reputacijos politikais ir partijomis. Šventa tiesa. Bet juk sudarė, kai reikėjo. Ir ne su bet kuo, o su partija, finansuojama ir vadovaujama politiko, kuris jau tada buvo laikomas visišku moraliniu bankrotu.
Nejaugi socialdemokratai nežinojo, su kuo prasideda? Įdomu, kada gi įvyko šis stebuklingas jų praregėjimas ir politinio sąmonėjimo proveržis? Nejaugi tik tada, kai jie suprato, kad žūtbūtinėje kovoje dėl ES struktūrinių fondų pinigų skirstymo nebus jokių kompromisų?
Ilgai stebime kabinetinės politikos viražus mėginant derybų sprendimais palaikyti arba performuoti valdančiąją koaliciją. Šiuo metu turime mažumos Vyriausybę. Bet kokia mintis apie Seimo paleidimą ir priešlaikinius rinkimus atmetama kaip pavojus valstybei.
Dar priduriama, kad būsimasis Seimas gali būti blogesnis už šitą ir kad mūsų politinės kultūros lygis bei pilietiškai atbukusi visuomenė neabejotinai balsuos už naują arba nauju vualiu pridengtą avantiūristų ir populistų partiją.
Neneigiu – esama tokio pavojaus. Bet tai nekeičia reikalo esmės. Vyriausybė turi atstovauti savo rinkėjams. Šito Lietuvos politikoje nebėra. Vadinkime daiktus tikrais vardais – pas mus vyksta ne tik parlamentinė, bet ir visos demokratinės sistemos krizė mėginant reprezentaciją pakeisti kabinetiniais susitarimais.
Bijai rinkėjų arba nepasitiki savo visuomene – neik į didžiąją politiką. Arba tada nusiimk baltas pirštinaites ir kibk į aktyvų partinį darbą ne tik Vilniuje, bet visų pirma šalies mažuosiuose miesteliuose ir kaimuose, kad juose eilinį kartą neįsivyrautų naujieji liaudies draugai ir herojai.
Kas gimsta Lietuvoje?
Kad ir kaip būtų, šiuo metu aktyviai formuojasi mūsų politinė klasė. Sistema jau pradėjo šalinti atsitiktinį ir joje nepajėgiantį įsišaknyti elementą. Sanitarinės užkardos formavimo logika, mėginant prie valdžios neprileisti populistų, mūsų politikos veteranams tampa artima tik tada, kai jie pajunta, kad politiniai barbarai nori valdyti juos pačius.
Sanitarinė užkarda jiems nereikalinga, kai politiniai barbarai ir profanai siekia viso labo tik legalizuotis ir ištirpti sistemoje. Bet ši fazė Lietuvos politikoje jau pasibaigė. Iš kriminalinių struktūrų ir neaiškios kilmės verslo atstovų sudarytos partijos akivaizdžiai tapo sistemos dalimi. Tai jau įvykęs faktas.
Neįmanoma ilgai valdyti valstybę vien partinėmis intrigomis ir nuo visų politinių idėjų apvalyta amoralia pragmatika. Jei ir galima politinėje pelkėje įžvelgti ką nors teigiama, veikiausiai tai būtų jau ryškėjantis senojo ūkinio-partinio aktyvo bei nomenklatūros pozicijų silpnėjimas ir labiau prognozuojamos politinės klasės formavimasis.
Socialdemokratai yra įtikėję jiems patogia teorija, kad jie atlieka bobutės priėmėjos funkcijas, palengvinančias paskutiniąsias politinės klasės gimdymo kančias. Bet realybė yra kitokia. Veikiau jų nesunkiai prognozuojamos kombinacijos taps šiokiu tokiu atspirties tašku tiems, kurie nebenori tokios politikos ir kurie kaip nors sieks įveikti politikos vertimą ūkine-partine vadyba.