Bendras visų šiuolaikinių žmonių protėvis mirė prieš 2-5 tūkstančius metų, tvirtina matematikas Stivenas Olsonas. Mokslininkas pabandė rekonstruoti „genealoginį žmonijos medį” superkompiuterio pagalba. Matematikas teigia, jog visos šakos turi sueiti į vieną tašką, t.y. į bendrą protėvį.
Mokslininkas rėmėsi akivaizdžia teze: žmogaus protėvių skaičius kiekvienoje sekančioje kartoje dvigubinasi. Remiantis šia taisykle ir sekant genealogiją iki IX mūsų eros amžiaus, tuo metu žemėje turėjo būti daugiau nei trilijonas žmonių, tačiau buvo 5 tūkst. kartų mažiau. Šiuos prieštaravimus paaiškina daugybė šakų persipynimų: vienas žmogus tuo pačiu metu gali būti protėvių ir iš tėvo, ir iš motinos pusės. Tokiu būdu, 36 „medžio lygyje” (panašiai tiek kartų atitinka 12 amžių) turėtų būti „viršūnėlės”(t.y. protėviai)
Modelio patikslinimui S.Olsonas įskaičiavo tokią aplinkybę, jog dalis žmonių yra bevaikiai ir iki jų vedančios šakos nutrūksta. Antra, kadangi žmonės partnerius renkasi ne stichiškai, o yra apriboti geografiškai bei socialiai, linijų tankumas turi būti didesnis.
Superkompiuterio programoje objektai galėjo „persikelti”, „daugintis” ir „mirti”, o kaip „pradinės sąlygos” į ją buvo įvesti duomenis apie žmonijos skaitlingumą ir migracijos kelius, nustatytus genetikų. „Starto taškais” S.Olsonas pasirinko datas intervalu nuo 5 iki 18 tūkstančių metų prieš mūsų erą. S.Olsonas teigia, jog kuo greičiau migravo „virtualūs žmonės”, tuo mažesnį amžių nusakydavo modelis bendram žmonijos protėviui.