Kaip jums toks receptas – paimti dar gamyklos darbininkų prakaitu kvepiantį naują automobilį ir įkišti jį į krosnį? Arba pastatyti jį daugiau nei toną sveriančios ir visu greičiu lekiančios platformos kelyje?
Skaudu? Kiekvienas normalus žmogus atsakytų: „Taip”. Tik ne Prancūzijos rytuose, Šveicarijos pasienyje, esančio Belšampo techninio centro personalas. Čia dirbantys 1 200 žmonių prie daužomų ar kitaip niokojamų naujų mašinų pripratę.
„PSA Peugeot Citroen” koncernui priklausančiame centre kasmet nepataisomai sugadinama apie tūkstantį automobilių. Tačiau tai daroma ne iškrypimo ar pramogos vardan, o dėl būsimų šių dviejų markių modelių vairuotojų ir keleivių saugumo.
„Konkurentų mašinų mes netiriame”, – garantavo centro vadovai. Nors tuo šiais aršios automobilių pramonės gigantų kovos laikais patikėti sunku.
Belšampo techninis centras yra vienas iš dviejų – kartu su La Fert Vidamu – šio koncerno bandymų centrų. Čia mašinos testuojamos ne tik tam skirtuose specialiuose angaruose, bet ir trasose, kurių 450 hektarų griežtai saugomame plote yra maždaug 30 kilometrų.
„Vakarų ekspreso” žurnalistas buvo vienas iš nedaugelio, kuriam pavyko patekti į šį objektą – per metus Belšampe surengiami vos trys-keturi žurnalistų apsilankymai.
Paėmė vaizdo techniką
Apie tai, kad Belšampe nejuokaujama, grupelei Lietuvos žiniasklaidininkų, tarp jų – ir šių eilučių autoriui – teko suprasti vos atvykus prie apsaugos apsiaustų pagrindinių centro vartų.
Iš visų buvo laikinai paimti ne tik fotoaparatai bei vaizdo kameros, tačiau ir fotografavimo funkciją turintys mobilieji telefonai.
Slaptumas čia visur – net uždaroje teritorijoje yra nuo pačių darbuotojų akių kažką slepiančių aukštų sienų. Pavyzdžiui, automobilių saugumo bandymo centro pasitarimų kambaryje vieta, kurioje rodomi projektoriaus vaizdai, atskirta nepermatoma užuolaida, o viena iš bandymo trasų – 3,5 km ilgio vadinamasis greičio žiedas, beje, taip pat vidinėje teritorijoje, – užtvertas gal 6 metrų aukščio vartais.
„Mums brangiai kainuoja panašūs pašalinių vizitai”, – prasitarė vienas žurnalistus lydėjusių darbuotojų. „Kodėl?” Aiškaus atsakymo į šį klausimą nebuvo.
Žiūrint į paskubomis audeklais uždengtus kai kuriuos automobilius ar atskiras jų dalis, galima spėti, jog šis brangumas išreiškiamas laiku, kurį tenka sugaišti slepiant pašaliniams matyti nebūtinus objektus.
Vis dėlto Belšampo techninio centro generalinis direktorius Žeraras Granvuanė neslėpė, jog konkurentų žvilgsniais yra skvarbūs. Anot jo, net ir su darbuotojais pasirašomos konfidencialumo sutartys negelbsti nuo informacijos nutekėjimo.
Lyg iliustruodamas aštrią kovą tarp gamintojų Lietuvos žurnalistų akyse virš minėtojo greičio žiedo praskrido sraigtasparnis. „Konkurentai”, – juokaudami arba ne pareiškė bandymų trasos prižiūrėtojai. Beje, tik šioje vietoje ir buvo leista fotografuoti žurnalistams.
Kiek atlaikys durelės?
Ką galima slėpti tokiame bandymų centre? Žinoma, informaciją. Visų pirma – apie kuriamus modelius.
1968 metais duris galutinai atvėrusiame Belšampo centre „Peugeot” ir „Citroen” automobilių dizainas nekuriamas, tačiau čia išbandomi kuriami ar jau pagaminti modeliai – patikrinama, ar dizainerių ir konstruktorių mintys yra praktiškos.
Įvairiose patalpose tikrinamas automobilių atsparumas šalčiui bei karščiui (aeroklimatinėse kamerose moduliuojamos oro sąlygos nuo -400 iki +400 laipsnių pagal Celsijų), korozijai, atsparumui vandeniui ir dulkėms.
Tikrinamas ir mašinos keliamas triukšmas bei jos patvarumas – pavyzdžiui, norint sužinoti spynelių bei vyrių ilgaamžiškumą, specialus robotas 100 000 kartų atidaro ir uždaro vieno modelio dureles, 20 000 kartų – bagažinės dangtį.
Avarijos – įprasta
Specialiais kompiuteriais moduliuojamos avarijos (per metus mašinos čia „nuvažiuoja” 3,6 mln. virtualių kilometrų ir įvyksta 25 000 avarijų), tačiau svarbiausi saugumo bandymai (angl. crash tests) vyksta 240 metrų ilgio ceche.
Automobilio sudaužymas – jaudinantis įvykis, gerokai padidinantis adrenalino kiekį kraujyje. Tačiau ne šio centro darbuotojams.
Šių eilučių autorius atidžiai sekė vieną techninį darbuotoją, kuris nesureagavo ne tik į sireną, perspėjančią apie tai, kad tuoj tuoj 1 100 kilogramų sverianti platforma 67 km/h greičiu rėšis į naujutėlaičio „Peugeot 307” šoną – kažkokius varžtelius netoli specialaus mašinų daužymo tako sukinėjęs žmogus net nekrūptelėjo po milžiniško smūgio į mašiną.
O ko stebėtis, kai per metus šiame angare taip „patvarkoma” 600-700 naujų automobilių. Tad nebūtų nieko nuostabaus, jei centro darbuotojai net neatsisuktų gatvėje išgirdę avarijos garsą.
Saugumo bandymai – ne pats lengviausias darbas 50-čiai inžinierių ir techninių darbuotojų. Vienam automobiliui sudaužyti čia reikia 120 žmogaus darbo valandų.
Tai – ne tik „aukos” pastatymas į būsimos avarijos vietą. Reikia pasirūpinti vaizdo technikos ir daviklių prijungimu (kai kuriuose testuose tiriama iki 150 objektų), manekenų (čia jų yra ne viena „šeima” – su dviem suaugusiaisiais bei dviem vaikais) pasodinimu į mašiną, galų gale, nufilmuotos medžiagos bei avarijos padarinių analize.
Cirko triukai – trasoje
Visą bandymų centro teritoriją juosiančiame 9,5 km ilgio kelyje įrengti tikriausi kelio ženklai, tačiau labiau prancūzai didžiuojasi specialiomis trasomis.
Jau minėtas greičio žiedas savo konfigūracija primena stadiono bėgimo takelį, tik jo galuose važiuojama pasvirus 70-80 laipsnių kampu. Nebūtų nieko neįtikėtino, jei ne greitis – jis yra maksimalus, t.y. tiek, kiek leidžia automobilio variklis.
Šioje trasoje dirba tik ypač gerai pasiruošę ir ypač stiprią sveikatą turintys pilotai. Nenuostabu – perkrovimai posūkį įveikiant 240 km/h greičiu primena pojūčius lėktuve. Pavyzdžiui, „Vakarų ekspreso” žurnalistui norint prie akies pakelti ir vaizdą pro priekinį stiklą įamžinti maždaug 700 g sveriantį fotoaparatą, reikėjo milžiniškų pastangų – jėga spaudė rankas ir visą kūną prie sėdynės.
Kaip išlaiko vairą pilotas, turint omenyje tai, kad asfalto danga čia – banguota? Tai išties sunkus fizinis darbas, todėl kyla klausimas – ar pasitaiko nelaimingų atsitikimų?
„Buvo”, – šypsosi žiedo prižiūrėtojas. – Prieš 20 metų. Tada vienas posūkyje išskrido iš trasos. Žuvo”. Kitokį finalą įsivaizduoti ir sunku.