Onutė Narbutaitė tapo pirmąja lietuvių kompozitore, gavusia užsakymą iš kasmetinės Bavarijos radijo koncertų serijos „Musica Viva” Miunchene. Jos naujojo kūrinio „La barca” simfoniniam orkestrui premjera nuskambės paskutiniajame šio sezono koncerte liepos 8 dieną, Karališkosios rezidencijos Herkuleso salėje, kur ją atliks Jose Serebriero diriguojamas Bavarijos radijo simfoninis orkestras.
„Vieną dieną man paskambino žinomas kritikas Christophas Schlurenas, apie kurį žinojau iš išskirtinai pozityvių mano muzikos vertinimų – recenzuodamas Ostrobotnijos orkestro įrašytus diskus jis ypač gerai įvertino mano Opus lugubre, o vėliau – „Sinfonia col triangolo”, – prisimena kompozitorė. – Jis paklausė, ar nesutikčiau parašyti kūrinio Bavarijos radijo simfoniniam orkestrui, kurį šis atliktų savo koncertų serijoje „Musica Viva” – su ja Schlürenas tuo metu bendradarbiavo. Trumpam praradusi žadą, aš priėmiau šį likimo smūgį, nors tuo metu dar galynėjausi su Frankfurto „Musikfesttage an der Oder” užsakytomis „Tres Dei Matris Symphoniae” (mp3) ir buvau sugundyta užsakymo Arditti kvartetui („Drappeggio”)”.
Naujojo maždaug penkiolikos minučių trukmės simfoninio kūrinio pavadinimas – tai nuoroda į laivą, valtį. „Kartais išskleidžianti bures, pasigaunamas vėjo gūsių, kartais sunkių bosų lėtai gramzdinama ir akimirką beveik sustojanti skaidriuose tyliuose užutėkiuose, muzika galiausiai pati pasirinko šį vardą”, – teigia kompozitorė. Talpus laivo įvaizdis leido kūrinyje išsiskleisti taip kompozitorės mėgstamoms asociacijoms – nuo mitologinių, biblinių ir teologinių (laivas, kaip vilties ir išsigelbėjimo ženklas) iki literatūrinių (gondola, slystanti San Mikelės link) ir muzikinių (nuolat išnyrantis arfos skambesys – galima tolima užuomina į barkarolę). Kalbėdama apie vandenis, kuriais plaukia jos „La barca”, Narbutaitė mini tonalias ir atonalias patirtis, tercinės struktūros akordus ir klasterinius skambesius, kai kurias jos muzikai būdingas figūras, faktūras, harmonijos ypatumus, persiliejančius ir neatskiriamai susimaišančius naujuose asociacijų kontekstuose. Čia nėra akivaizdžiai apčiuopiamų melodijų, beveik nėra išplėtotų solinių instrumentų partijų, dominuoja homogeniški grupių skambesiai ir savotiškas muzikos takumas, nors „melodija” vis dar juntama ištisinėje muzikos tėkmėje tarsi povandeninė srovė.