Trečiadienio vakarą po savaitę trukusių vizitų grįžęs į Vilnių prezidentas Valdas Adamkus vakar paskyrė Gediminą Kirkilą 14-osios Vyriausybės vadovu.
Tačiau keliaudamas iš Škotijos į Lietuvą ir jau žinodamas, kad Vyriausybės krizė baigiasi, šalies vadovas nebuvo džiugiai nusiteikęs ir neslėpė savo nerimo.
Reguliariuoju reisu skrisdamas namo V.Adamkus sutiko pasidalyti su „Lietuvos ryto” skaitytojais mintimis apie tai, kas jį slegia.
* * *
„Sugrįžimo nuotaikos nėra labai geros. Įtampa, ypač politikoje, tarp partijų, neišnyko.
Mūsų politinė sistema atsidūrė aklagatvyje.
Seimo sutarimas balsuojant dėl socialdemokrato G.Kirkilo kandidatūros tėra šios liūdnos situacijos pasekmė”, – pokalbį pradėjo lėktuve siūlomų užkandžių bei gėrimų atsisakęs prezidentas.
– G.Kirkilas premjeru paskirtas Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną. Galbūt šis sutapimas yra geras ženklas, jog ši svarbi valstybės šventė sutaps su politinio gyvenimo ramybės pradžia?
– Būkime realistai. Ramybės Lietuvoje turėsime laukti gal vienerius, gal dvejus metus, o gal ir visą penkmetį.
Prisipažinsiu, skaudžiai išgyvenu, kai matau, kiek energijos, jėgos turi šalis, kiek daug įmanoma padaryti ir kaip menkai tai panaudojama dėl mūsų labai siauro požiūrio į valstybingumą.
Su vidiniu skausmu prieinu prie išvados, kad mums iki ramybės, iki gerovės dar toli.
– Galbūt JAV, Škotijoje sulaukėte nemalonių klausimų apie tai, kas vyksta Lietuvoje?
– Būsiu labai atviras. Tie, kurie tiesiogiai nėra susiję su Lietuvos politika, neturi verslo interesų, jie nekreipia dėmesio į valdžių kaitą, politinę krizę mūsų valstybėje.
Jiems atrodo, kad tai – šalies vidaus gyvenimo problemos, kurias turime spręsti patys. Lietuva turi lyg du skirtingus įvaizdžius.
Tarptautinėje bendruomenėje, žvelgiant iš toliau, valstybė vertinama labai gerai. Plačiai kalbama apie mūsų laimėjimus per 16 metų, neretai esame pateikiami kaip geras pavyzdys.
Matantys viską iš arčiau, jaučiantys realybę, neprieina neigiamų vertinimų, bet diplomatiškai domisi: kas gi ten pas jus vyksta?
– Premjeras paskirtas. Bet girdėti nuomonių, kad sudarius naują Vyriausybę niekas nepasikeis?
– Nenoriu sakyti, kad niekas nesikeis. Tik reikia bendrų pastangų.
Atvirai kalbant, per tą laiką, kuris yra likęs iki Seimo rinkimų, vargu ar įmanoma įgyvendinti kokią politinę programą, nesvarbu kaip pavadintą.
Mano nuomonė nesikeičia. Yra būtina susitarti dėl svarbiausių prioritetinių dalykų, kuriuos Vyriausybė gali ir turi nuveikti iki būsimųjų rinkimų. Negalime leisti, kad politinė nesantaika pakenktų kitoms šalies gyvenimo sritims.
Tai galima pasiekti tik bendru sutarimu.
Antruoju bandymu priartėjome prie tokio galimo sutarimo. Jeigu pavyks, tai bus didelis laimėjimas. Tuomet, Dieve, padėk mums, prasiveržti į priekį.
– G.Kirkilas pretenduoja būti savarankišku ir stipriu premjeru. Ar tai nebaugina? Juk patirtis rodo, kad skirtingos aukščiausios valdžios institucijos geriau sutaria, kai Vyriausybei vadovauja lengvai valdomi politikai?
– Kiekviena tvirta asmenybė, savo tvirto charakterio savybes panaudojanti ne partiniams, siauros struktūros uždaviniams, o valstybiškai, sukuria galimybių žengti į priekį.
Jeigu pradės dominuoti partiškumas, vieni kitus gaudys, kas kur paslydo, ar padės paslysti, liksime toje pačioje klampynėje, kurioje esame atsidūrę dabar.
Mano linkėjimas ir reikalavimas G.Kirkilui: išlikti ne partiniu, ne vien tik techniniu Vyriausybės vadovu, bet valstybininku.
– Susidarė įspūdis, kad esate nusivylęs dešiniaisiais, kuriuos anksčiau neretai palaikydavote. Matyt, neatsitiktinai viešai pasakėte, kad jie žaismingai išsisuko nuo atsakomybės imtis valdžios?
– Nesileisdamas į ilgas kalbas pasakysiu tik tai, kad šios prielaidos yra teisingos.
– Kas jus nuvylė?
– Stinga nuoširdaus idealizmo ir vienoje, ir kitoje pusėje. Siauri interesai paima viršų. Tai turbūt ir yra ta giluminė priežastis, kuri nulemia politinę padėtį.
Suprantu, kiekvienos partijos tikslas yra siekti valdžios. To siekiama įvairiais demokratinėje valstybėje priimtinais būdais. Bet būna momentų, ir kaip tik toks laikas dabar yra mūsų valstybėje, kai viską reikia atidėti į šalį ir vadovautis visiškai kitokiais geros valios principais bei idealais.
Kartais su realybe tenka susitaikyti dėl vienintelės vilties, kad reikalai pasitaisys.
– Ar galėtumėte apibendrinti, kas gi įvyko Lietuvoje per pastarųjų dešimt savaičių?
– Liko įsisenėjusios problemos, bet pastaruoju metu jos ypač išryškėjo, iškilo daugybė įvairių faktų, susikaupė tam tikra kritinė masė. Visa tai ir nulėmė pastaruosius įvykius ir pokyčius.
Mes dar ir šiandien kovojame su dviem dalykais. Su biurokratizmu, kuris yra sovietinių struktūrų liekana. Dar turime valdininkus, kuriems žmogus – geriausiu atveju antroje vietoje, o jų biurokratinė tarnyba – pirmoje.
Kitas dalykas – nesąžiningumas, pereinantis į korupciją.
Ji egzistuoja ir jos požymių yra visose gyvenimo srityse. Politikoje – taip pat.
Jeigu politikoje korupcijos nebūtų buvę, šiandien tikriausiai nebūtų reikėję kalbėti apie vyriausybių pasikeitimą ir sudėtingą padėtį valstybėje bei politinėje sistemoje.
Situacija, kurioje atsidūrėme, brendo ilgai. Kalbėjau apie tai ne kartą.
Praėjusių metų pabaigoje sakiau, kad norėčiau 2005-uosius išbraukti iš savo politinio gyvenimo.
Tai buvo neigiamus padarinius brandinančios situacijos įvertinimas. Bet tuomet šie žodžiai lyg ir nebuvo suprasti.
Kilo didelis triukšmas, kodėl valstybės vadovas taip kalba. Laikas parodė, kad tie žodžiai nebuvo per stiprūs ar nepamatuoti.
– Ar pastarieji įvykiai pakeitė jūsų požiūrį į reiškinius ar žmones?
– Nevardysiu konkrečiai. Bet apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad kai kurie politikoje veikiantys žmonės, kuriuos labai vertinau, atsiskleidė daug prasčiau, nei buvo galima tikėtis.
Norėjau matyti daugiau gero tuose žmonėse, su kuriais kartu dirbau ar dar kartu dirbu šiandien.
– Kodėl Lietuva tokia konfliktiška, susiskaidžiusi, pasidalijusi? Ar mąstote apie tai? Ar randate atsakymą?
– Taip, daug daug apie tai galvoju. Aš ieškau priežasčių, kodėl visuomenėje tvyro įtampa ir kodėl ji susidaro.
Užuot palengvinę vieni kitiems gyvenimą, sukuriame beprasmiškų, visai nereikalingų barjerų, verčiančių žmogų nuleisti rankas. Pavyzdžių nereikia vardyti, jų – apstu, jie yra žinomi.
Paslaugų sritis. Medicina. Kasdien girdime apie problemas.
Ar tokių reformų mums reikia, kai gydytojas, kuris turi tobulėti, neturi laiko, nes yra paverstas raštininku. Sergantys žmonės laukia eilėse.
Tokie dalykai pažeidžia žmonių pasitikėjimą valdžia, taip pat ir tais žmonėmis, kurie tas paslaugas teikia. Dėl to ir kyla priešprieša.
Teismų reforma. Visiems seniai akivaizdu, kas darosi teismuose. Apklausos parodė, kad pasitikėjimas šia sistema krito beveik iki dugno.
Seimui pristatytos naujos įstatymų pataisos, bet ką mes turime. Komitete keletą mėnesių laikomas pateiktas projektas. Formali delsimo priežastis – laukiama pasiūlymų ir pastabų. Bet jie plauks dar keletą ir daugiau mėnesių. Galima laukti labai ilgai.
Mano pasiūlymas buvo paprastas: taisykite, tobulinkite nors ir kiekvieną dieną iki balsavimo pabaigos.
Bet nedelskite. Gyvenimas nestovi vietoje ir idealių įstatymų nebus. Juos nuolat reikia pataisyti.
Bet ženkime žingsnį į priekį. Grąžinkime žmonėms pasitikėjimą, ypač teisėsauga. Jeigu atimsime paskutinę viltį, kad yra teismai, kur galima tikėtis teisingumo, tai kuo tada tikėti? Nebus pasitikėjimo valstybe, jeigu žmonės negalės pasitikėti jos sukurtomis institucijomis.
– Valstybės dienos proga apdovanojote didelį būrį žmonių. Gal ne viskas taip blogai?
– Nenoriu sakyti, kad Lietuvoje viskas negatyvu. Taip nėra. Mokslas, menas, verslas – daugelyje sričių yra sukurta nuostabių dalykų. Tik jie neretai paskęsta ar yra užgožiami plačiai žarstomo purvo.
Ir valdžioje yra puikių žmonių, bet jie nepasireiškia taip aktyviai.
Sakyčiau, negatyvioji dalis stelbia pozityviąją. Todėl ir norėtųsi, kad ši pusiausvyra keistųsi.
Esu šventai įsitikinęs, kad yra daug žmonių, kurie tyliai ir sąžiningai dirba, bet nėra matomi. Bet net ir vienas deguto šaukštas sugadina visą medaus statinę.
– Galbūt jūsų nusivylimą didina supratimas, jog prezidento balsas ne visada išgirstamas?
– Galbūt ne tai. Aš kalbu apie vidinius išgyvenimus.
Nematau tų rezultatų, kurie man atrodo būtini ir galimi. Kartais pagalvoju: gal aš, turėdamas didelį žmonių pasitikėjimą, padarau ne viską, ko iš manęs tikėjosi jie ir aš pats tikėjausi iš savęs? Gal ne taip atlieku savo pareigas?
Gyvename tokiu laiku, kai yra išskirtinės galimybės daug ką pakeisti. ES fondų lėšos – vienintelė galimybė išbristi iš esamos padėties. Kitos tokios nebus.
Uždavinys visiems mums – nepraleisti progos. Laiko turime nedaug. Ir jis nebesugrįš.
Turime pasinaudoti šia galimybe, kad po to kiekvienas galėtų pasakyti, kad gyvenimas pagerėjo.
Tada išsispręstų daugelis problemų. Taip pat nebereikėtų sakyti, kad jaunoji karta bėga iš Lietuvos, nes niekas nebebėgs, kai galės dirbti ir uždirbti tėvynėje.
* * *
Mūsų šalies prezidento kelionė namo po vizito į Škotiją buvo paženklinta nesusipratimų.
Edinburge V.Adamkus su žmona Alma iš pradžių buvo įlaipinti ne į tą lėktuvą. Nedaug trūko, kad Lietuvos pirmoji pora po oficialaus vizito išskristų nežinoma kryptimi.
Ne ką geriau sekėsi ir Kopenhagoje. Laukiantys skrydžio į Vilnių keleiviai stebėjo, kaip prezidentą vežantis automobilis sustojo prie greta esančio lėktuvo.
Jie lengviau atsikvėpė, kai po kiek laiko, apsukus ratą, Adamkai buvo išlaipinti ten, kur reikia.
Nors V.Adamkų per vizitą aptarnavo daugybė jį lydinčių įvairiausių pareigūnų, Lietuvos vadovas lėktuve buvo pasodintas ne pirmoje eilėje, kaip derėtų tokio rango asmeniui, o tik trečioje.
Skrisdama iš Vilniaus į Škotijos sostinę lydėti vyro oficialiuose renginiuose, A.Adamkienė irgi buvo pasodinta į trečią eilę šalia nepažįstamo asmens.
Padėtį išgelbėjo tai, jog verslo klasėje dar buvo laisvų vietų ir pirmajai Lietuvos poniai buvo leista persėsti į pirmą eilę, kur daugiau erdvės.