Į laisvę iš Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų anksčiau laiko išleistas 24-erių metų Kęstutis Palamarčikas, ketindamas kabintis į gyvenimą, sulaukė netikėto antausio – rūpestį ir globą siūlę adaptacijos namai, pasak vaikino, tiesiog prieš nosį užtrenkė duris. Tuo tarpu daug gero žadėję globėjai kaltina jį tvarkos nesilaikymu.
Uždrausti vilioti kalinius
Už nepilnametės išžaginimą devynerių metų laisvės atėmimo bausme nuteistas K.Palamarčikas, beveik penkerius metus praleido Pravieniškių 2-uosiuose pataisos namuose. Išbuvęs kiek daugiau nei pusę jam paskirtos bausmės ir gerai charakterizuojamas vaikinas teismo sprendimu buvo lygtinai išleistas į laisvę.
Kreipdamasis į redakciją, K.Palamarčikas teigė norįs pasiekti vienintelį tikslą – užkirsti kelią nesąžiningoms įstaigoms brautis į pataisos namus bei kalėjimus ir kone apgaule vilioti kalinius išėjus į laisvę apsigyventi pas juos.
Vaikinas pripažino ir pats susiviliojęs viešosios įstaigos „Gyvybės versmė” pasiūlymu apsigyventi įstaigai priklausančiuose adaptacijos namuose. Vos tik atvykęs į Kauną, jis susidūrė su pirmąja problema – klaidingu adresu.
„Esu kilęs iš Kėdainių, kuriuose praleidau savo gyvenimą iki nelaisvės. Gyvenau vaikų namuose, nes esu našlaitis ir jokių giminių neturiu nė viename mieste. Kauno visai nepažįstu, bet su žmonių pagalba, žinodamas gyvenvietės pavadinimą, šiaip taip suradau Šlienavoje esantį reabilitacijos centrą”, – apie savo pirmąją dieną laisvėje pasakojo K.Palamarčikas.
Netrukus jaunas vyras atvyko į Garliavos seniūnijoje, Rinkūnų kaime esančius adaptacijos namus, kuriuose, kadangi buvo kviestas, apsigyveno.
Adaptacijos sąlygos skurdžios
Pirmasis įspūdis bendrabutyje įsikūrusiam naujokui buvo nekoks: „Ten gyvenančios šeimos tiesiog nepaliaujamai girtauja, o vaikai laksto palikti likimo valiai. Maistas, kurį suteikia globa užsiimanti įmonė, perkamas iš parduotuvių pasibaigus jo galiojimo terminui, tačiau mažesnėmis kainomis. Tokiu būdu apsinuodijo ne vienas mažametis vaikas”. Praėjus beveik mėnesiui nuo įkurtuvių, praėjusį savaitgalį jaunas vyras teigė patyręs, ką reiškia nepritapti prie anksčiau įsikūrusių „veteranų”: keli neblaivūs vyriškiai jį sumušė ir užrakino kambaryje, kad nebandytų niekam pasiskųsti.
Tiesa, K.Palamarčikas papasakojo, kad vienas iš pažadų adaptacijos namuose buvo ištesėtas, tačiau nenorėjęs jo priimti ir tuo užsitraukęs prižiūrėtojų nemalonę: „Man siūlė mokytis pinti iš vytelių, bet aš nesutikau, nes supratau, kad iš to nepragyvensiu, todėl nutariau ieškotis darbo kitur, o tai labai nepatiko valdžiai”. Susisiekęs su keliais pažįstamais žmonėmis, vaikinas greitai įsidarbino įmonėje, užsiimančioje šulinių įrengimu. Jaunuolis apgailestavo, kad tik po savaitės bus baigti tvarkyti dokumentai, o iki šiol jis dirbęs neoficialiai. Būtent pastaroji aplinkybė į visą istoriją įnešė dar daugiau sąmyšio: kartą teko nakvoti užmiestyje esančiame objekte, kuriame darbininkai kelias dienas iš eilės kasė šulinį. Į gyvenamąją vietą nakvoti nesugrįžusio K.Palamarčiko pasigedo adaptacijos namų administracija, todėl apie tai netruko sužinoti ir policijos pareigūnai, patikrinę ir neradę namuose turėjusio būti vaikino.
Kauno miesto ir rajono pataisos inspekcijos viršininkė Skaistė Jatautienė paaiškino, kad oficialiai dirbantis asmuo, pateikęs darbovietės pažymą apie naktinę pamainą, būtų galėjęs išvykti iš gyvenamosios vietos, tačiau, kol jaunuolis nebuvo oficialiai įdarbintas, tai daryti draudžiama. Pasak pareigūnės, pirmiausiai laisvėje atsidūrusiam nuteistajam privalu susitvarkyti visus reikiamus dokumentus, o tik po to griebtis darbų. Tuo tarpu K.Palamarčikas buvo suspėjęs tik deklaruoti gyvenamąją vietą, o kitus reikalus žadėjęs išspręsti vėliau. Tad atrodytų, kad savo jėgomis adaptuotis nusprendęs jaunas vyras pasuko reikiama linkme, bet tai darė nenuosekliai.
Išvijo tiesiog į gatvę
Vis tik po mėnesio apsigyvenus adaptacijos namuose, jaunuolis buvo priverstas iš jų išsikraustyti. Vieną dieną grįžęs po darbo, kambario duris vaikinas rado užrakintas, o prie jų, koridoriuje, buvo išmėtyti jo daiktai. Deja, tarp pastarųjų K.Palamarčikas nerado savo teismo nuosprendžio: „Buvau pasidėjęs turėtus dokumentus spintoje, bet visi jie kažkur pradingo”.
„Kauno dienos” kalbinta viešosios įstaigos „Gyvybės versmė” direktorė Stasia Palionienė teigė, kad jos vadovaujama įstaiga iš įkalinimo įstaigų sugrįžusiems žmonėms padeda jau penkerius metus. Paprastai adaptacijos namuose apsigyvenantys piliečiai juose praleidžia nuo pusmečio iki trejų metų. Reabilitacijos centro vadovė, kalbėdama apie teikiamas paslaugas, išvardijo, jog užsiima ne tik apgyvendinimu, bet teikia ir socialines bei psichologines paslaugas, tvarko dokumentus, padeda įsidarbinti ar bent užsiregistruoti darbo biržoje ir netgi išmoko pinti iš vytelių.
S.Palionienė tikino, kad K.Palamarčikas iš adaptacijos namų buvo ne išvytas, o tiesiog pašalintas už tvarkos nepaisymą: „Vos tik atvykęs pas mus jis nesilaikė jokių reikalavimų. Spėjome sutvarkyti tik gyvenamosios vietos deklaraciją, bet daugiau niekuo nepadėjom, nes jo dažniausiai nerasdavome namie, todėl už tokius pažeidimus ir pašalinome”. Pasak pašnekovės, vaikinas nepranešdavo adaptacijos namų administracijai apie savo išvykas į Vilnių bei Klaipėdą, o tai jau laikoma griežtu pažeidimu. Direktorė dėstė, jog per tris mėnesius atvykėlis privalo susitvarkyti visus reikiamus dokumentus bei susirasti darbą, tačiau priminus, kad jaunas vyras jau dirbo šulinių kasėju, moteris papriekaištavo, jog toks nelegalus darbas yra nepriimtinas: „Aš juk negaliu laikyti įstaigoje neoficialiai dirbantį žmogų, kuris pats sakė besijaučiantis tarsi kalėjime”. Nors S.Palionienė tvirtino ne kartą įspėjusi jaunuolį apie būtinybę dirbti legaliai, vis tik Kęstutis buvo iškraustytas anksčiau minėto trijų mėnesių termino.
Charakteristikos skirtingos
Kalbėdama apie kitus bendrabučio gyventojus, direktorė tikino, kad visi jie yra žmonės, norintys adaptuotis ir radikaliai pasikeisti, todėl kalbos apie dažnas girtuoklystes ar netgi sukeltas muštynes yra visiškai nepagrįstos ir neteisingos. Lygiai taip S.Palionienė pasakojo, kad pašalintam gyventojui įstaigos darbuotojai netgi padėjo susikrauti krepšį ir ramiai palikti adaptacijos namus.
„Pirmas toks atvejis mūsų praktikoje. Mes jam siūlėme vieną darbą, o jis savaip susirado visai kitą. Mes taip dirbti negalime. Žmogus privalo būti apsisprendęs ir vykdyti programą”, – pabrėžė tolesnę vaikino adaptaciją nutraukusi įstaigos direktorė.
Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų direktoriaus pavaduotojas Aleksandras Novosiolovas „Kauno dienai” patvirtino, kad problemų su K.Palamarčiku niekad nebuvę: „Mes jį galime charakterizuoti tik teigiamai, nes vaikinas noriai dirbo įvairius darbus, niekada jokių konfliktų nesukeldavo ir elgėsi tikrai tvarkingai ir padoriai”.
Panašiai apie jau laisvėje dienas leidžiantį vaikiną kalbėjo Kauno miesto ir rajono pataisos inspekcijos vyr. inspektorius Stasys Tumėnas. Pareigūnas teigė negalįs nieko kalbėti apie K.Palamarčiko praeitį, tačiau pastaruoju metu jis visuomet atvykstąs užsiregistruoti ir reikiamos tvarkos Pataisos inspekcijoje kol kas nepažeidė. Vienintelį kartą jis įkliuvęs policijos pareigūnams, kurie nuvykę į ankstesnę gyvenamąją vietą reikiamu laiku vaikino namuose nerado.
Pataisos inspekcijos viršininkė S.Jatautienė teigė negalinti vertinti susidariusios situacijos, kadangi pernelyg sudėtinga būtų pasakyti, kas iš tiesų joje yra kaltesnis. Vis dėlto pareigūnė pripažino, kad į laisvę išėję nuteistieji dažnai reikalauja sau pernelyg didelio aplinkinių dėmesio. Jos manymu, tokia priežastis galėjo būti lemtinga ir šiuo atveju, nes pastogę bei maistą gavęs vaikinas, savarankiškai susiradęs darbą, tapo lyg ir nepriklausomas, tačiau vis tiek reikalavo, kad jam būtų padedama įvairiais būdais, nors pats už tai globėjams neketino atsilyginti.
K.Palamarčikas dabar savo jėgomis, padedant Kauno savivaldybės darbuotojams, susirado laikiną būstą, kuriame jau spėjo įsikurti. Kėdainiškis sakė nustebęs, kad miesto valdžia neužtrenkė durų nuteistajam, o geranoriškai sutiko parūpinti gyvenamąją vietą bei žadėjo padėti ir toliau. Jaunas vyras teigė neketinąs nuleisti rankų ir visas problemas bandysiąs išspręsti pats, kadangi pagalbos, kurią žadėjo į pataisos namus atvykdavę reabilitacijos centrų atstovai, jaučiasi lyg ir nesulaukęs.
Tomas Jarusevičius