Bendraamžius branda pralenkusi žvaigždė

Nepaisant jauno amžiaus, Skarlet Johanson jau seniai pripažįstama kaip brandi, talentinga aktorė. Filmas „Lemiamas taškas”, šį pavasarį išėjęs į didžiuosius ekranus, parodė žiūrovams, kad mergina paauglė tapo akinamai žavia moterimi.

JAV vyrų žurnalo „FHM” skaitytojai 21 metų Holivudo žvaigždę Skarlet Johanson šiemet išrinko seksualiausia pasaulio moterimi.

Kine – nuo vaikystės

Pirmą kartą kino ekrane S.Johanson pasirodė būdama devynerių Robo Rainerio filme „Skveras”. Paskui ji vaidino antraeiles herojes penkiuose filmuose. Tarp jų – juosta „Mani ir Lo”, kurioje Skarlet suvaidino jaunesniąją iš dviejų sesučių, kurios pabėgo iš globos namų.

Tačiau tikru aktorės talento proveržiu laikomas jos darbas Roberto Redfordo filme „Arklių užkalbėtojas” – Greisės Maklin vaidmuo.

„Iki „Arklių užkalbėtojo” aš nežinojau, kas yra įtikinama vaidyba, – prisipažįsta aktorė. – Aš tiesiog jausdavau ir reaguodavau. Aš buvau dar vaikas. Bet turbūt taip ir reikia vaidinti – instinktyviai. Man atrodo, kad kiekvienas aktorius bando sugrįžti prie pirmapradžio tyrumo, betarpiškumo.”

Skarlet yra didmiesčio vaikas.

Ji gimė ir augo Niujorke, vėliau įsigijo namus Los Andžele. Ji turi brolį dvynį (kuris gimė trimis minutėmis vėliau už ją). Vyresnioji sesuo Vanesa ir vyresnysis brolis Edrienas jau pasuko verslininkų keliais.

Tėvas Karstenas Johansonas, kilęs iš Danijos, dabar dirba architektu Niujorke. Mama Melani, užkrėtusi ir dukterį meile teatrui ir kinui, yra Skarlet vadybininkė ir prodiuserė.

Dar būdama pradinių klasių mokinukė, Skarlet pradėjo lankyti Manheteno „talentingų vaikų mokyklą”, kurioje mokomi jaunieji šokėjai, aktoriai ir muzikantai.

Mokydamasi ji dar ir filmavosi: kasmet pasirodydavo po filmą, kuriame ji vaidino. „Aš važinėdavau į filmavimus lygiai taip pat, kaip mano bendraamžiai vykdavo į vasaros stovyklą”, – prisimena aktorė.

Kai Skarlet buvo trylika metų, jos tėvai išsiskyrė. „Aš dar nesupratau, kas versdavo juos vienaip ar kitaip elgtis, – pasakoja aktorė. – Dabar aš į viską žiūriu kitaip.

Ir man labai norisi atitikti jų įsivaizdavimą apie padorumą ir žmogiškumą.”

Jokių išpuikimo ženklų

Mes susitikome Niujorko viešbučio „The Carlyle”, kuriame Vudis Alenas neretai vakarais groja klarnetu, numeryje. Skarlet Johanson tarnautojo paprašo, kad iš numerio išleistų jos mylimą čichuachua veislės kalaitę Megi. Gausus žurnalistų srautas šunelį trikdo, o aktorei tas gyvulėlio nerimas neleidžia susikaupti. Taigi kalbiname žavią ir labai atsakingą kino žvaigždę.

– Vudis Alenas apie Jus sakė, kad Jūs esate ta moteris, kuria jis pats norėtų tapti. Ką Jūs apie tai manote?

– (Gardžiai kvatodamasi.) Tai keista, tiesa? Man atrodo, į šį klausimą geriau atsakytų jo psichoanalitikas. Žinoma, mudviejų drabužių dydžiai beveik vienodi, man tiktų jo kelnės. Bet čia panašumas ir baigiasi. Deja, aš nepasižymiu jo genialumu.

– Po filmo „Lemiamas taškas” pasirodymo Jūs nusifilmavote dar viename Vudžio Aleno filme, kuris išeis į ekranus kitais metais. Ar Jūs tapote jo mūza?

– Ne, kadangi aš su juo negyvenu! Mūza buvo Dajana Kiton. Ji pirmoji jį įtikino, kad jis gali rašyti moterų vaidmenis. Po jos buvo Mia Ferou… Būtų pernelyg drąsu pareikšti, kad aš jį įkvėpiau sukurti „Lemiamą tašką”. Be to, man tekusį vaidmenį turėjo atlikti Keitė Vinslet, bet ji labiau panoro rūpintis savo vaikais.

– Filmavimo darbai vyko Anglijoje. Iš visos komandos tiktai Jūs ir Vudis buvote amerikiečiai, be to, dar abu – iš Niujorko. Ar Jus tai kaip nors suartino?

– Jeigu Jūs norite išgirsti, kad Vudis mane tėviškai globojo, tai šito nepatvirtinsiu. Tai – ne jo stilius. Jis žiūrėjo į mane kaip į suaugusį žmogų. Aš pajutau jo jautrumą, ironiją, humoro jausmą – tipiškus Niujorko žydo bruožus. Mes puikiai išsyk supratome vienas kitą.

– Filme „Lemiamas taškas” kalbama apie tai, kad mes dažnai nepakankamai vertiname atsitiktinumo vaidmenį mūsų likimui. Ar tikite likimu, sėkme?

– Jeigu netiki sėkme, tai nė neverta dirbti kine. Aš aiškiai suvokiu, kad dabar sėkmė – mano pusėje. Bet kas gali žinoti, kaip bus rytoj? Mane gali užmiršti akimirksniu. Kai Jums pateikia įdomų pasiūlymą, Jūs neturite teisės jo atsisakyti. Trejus metus aš jau dirbu be pertraukų. Tad džiaugiuosi galėdama truputį pabūti Niujorke ir atsikvėpti.

– Kaip ir daugelyje Vudžio Aleno filmų, „Lemiamame taške” vyrai parodyti ne pačioje palankiausioje šviesoje. Jie sunkiai kaunasi patys su savimi, kad išsaugotų santuokinę ištikimybę. Ar Jūs galėtumėte atleisti už išdavystę?

– Aš suprantu, kad vyrai turi poreikį savo genais „apdovanoti” kaip galima daugiau moterų. Biologijos požiūriu jie negali tam pasipriešinti! Jeigu santykiai yra to verti, aš galėčiau atleisti už kai kurias klaidas. Bet nereikia nueiti per toli. Aš nesu mazochistė, man tai atrodo nenormalu. Mano motina, kurią aš labai myliu, mane auklėjo visai kitokia dvasia. Ji – labai temperamentinga moteris ir mokė mane nelikti abejingai tokiems dalykams.

Gyvenimą apkartina paparacai

– Ar lengva jaunutei žvaigždei gyventi normalų gyvenimą?

– Ne, nelengva. Bet kuriuo atveju aš negyvenu normaliai. Aš blaškausi po visą pasaulį, filmuojuosi po tris mėnesius. Vyras ne visada gali tiek ilgai laukti. Ir ne vien tai svarbu. Siaubingiausia – spaudos dėmesys, virstantis ekstremizmu. Tai sugriauna visą romantiką.

– Šlovės našta Jūsų neslegia?

– Tiktai tomis akimirkomis, kai su kuo nors lieku viena ir staiga į tą intymų bendravimą įsibraunama. Neseniai buvo vienas labai nemalonus įvykis.

– Ar turite galvoje avariją, į kurią Jūs patekote šalia Disneilendo?

– Būtent. Mane persekiojo paparacai… Dėl vienos jų nuotraukos aš galėjau sumokėti gyvybe arba ką nors partrenkti. Štai kur gali nuvesti visas tas ažiotažas. Visi dar prisimename princesės Dianos tragediją. Šiandien tai, kas dedasi aplink Holivudą, galima pavadinti žiaurumu. Mes jau priėjome paskutinę ribą. Pasidarė nebeįmanoma saugiai nueiti į parduotuvę. Tačiau aš nesuprantu, kam gali būti įdomios kieno nors fotografijos su prekių krepšiais arba su vaiku pasivaikščiojimo metu? Mane siutina „objekto” vaidmuo žmonėms, kurie pelnosi iš mano pasisekimo.

– Jūs gyvenate tai Niujorke, tai Los Andžele. Ar irgi esate užsikrėtusi tuo kūno kultu, kuris klesti Kalifornijoje?

– Aš buvau apstulbinta aktorių liesumo. Kai tik jos peržengia tos kinematografo Mekos slenkstį, pirmiausiai atsikrato kilogramų. Mane su mano putliomis formomis laikė kone ateive iš kitos planetos.

Dabar kinas ir mada glaudžiai susipynę, todėl visos aktorės stengiasi atrodyti kaip topmodeliai. Į kokią Holivudo ceremoniją nenueitum, visur aktorės tarnauja modeliuotojų kūrinių demonstravimo pakabomis. Tarp jų daug tokių, kurios kenčia nuo anoreksijos, ir tai turėtų kelti didelį nerimą. Man visai neatrodo, kad būti kaulėtai yra labai seksualu. Žinoma, aš stengiuosi maitintis subalansuotai, kuo mažiau valgyti visokių greitų užkandžių. Dar pradėjau užsiiminėti joga, ir man tai labai patinka. Esu energingas ir skubantis žmogus, o joga mane daro ramesnę.

– Jeigu Jūs nusiraminote, ar galite mums papasakoti, ką Jums šnabžda į ausį Bilas Miurėjus filme „Pasiklydę vertime”?

– Aš to niekada nepasakysiu! Net kankinama! Tai – mūsų bendra paslaptis.

Čipas Braunas

Fransuaza Delbek