Paplūdimys – didelė peleninė?

Ši istorija prasidėjo Solan Sičyje, Kalifornijoje, 2002 metais. Prieš rūkymą pasisakančio judėjimo „Youth Tobacco Prevenction Corps” aktyvistai per valandą paplūdimyje surinko 6300 nuorūkų ir nunešė jas į savivaldybę.

Judėjimo nariai pareikalavo, kad paplūdimiai būtų paskelbti zona, kurioje draudžiama rūkyti. 91 proc. vietos gyventojų palaikė šią iniciatyvą.

Po dvejų metų, 2004 m. balandį, Los Andžele buvo priimtas nutarimas, draudžiantis rūkyti paplūdimiuose.

Kai kuriems tai pasirodė dar vienas įstatymas apsaugoti sveiką gyvenimo būdą, kuris žeidžia rūkalių teises, nevykęs šaliai, kur, atrodo, ne tokia gėda įsigyti pistoletą, negu būti pastebėtam rūkant.

Tačiau Kalifornijoje ties tuo neapsistota. 2005 metais Sakramente buvo nagrinėjamas klausimas apie galimybę uždrausti rūkyti ties 1770 km ilgio valstijos pakrante.

Tačiau nieko nepavyko: valstybiniuose paplūdimiuose vis dar leidžiama rūkyti. Bet grafystėse buvo įvesti griežti įstatymai.

Kone visoje pakrantėje į pietus nuo Los Andželo link San Diego draudžiama rūkyti. Trejus metus 19 miestų buvo draudžiama rūkyti paplūdimiuose, ir pradedant nuo liepos Los Andžele liko vos trys paplūdimiai rūkaliams. Tokia padėtis Kalifornijoje.

O štai Italijoje rūkaliai gali numoti ranka į šį draudimą. Prieš metus panašios iniciatyvos buvo imtasi viename iš Italijos paplūdimių „Is Aruotas”, kuris yra Kabrase, Tristane.

Apie jį su pasididžiavimu pasakoja aplinkos apsaugos judėjimo „Legambiente” šalininkai, trejus metus iš eilės rengę kampaniją „Paplūdimys – tai ne peleninė”.

Remiantis tyrimo duomenimis, kiekviename kvadratiniame Italijos paplūdimio smėlio metre yra 2 nuorūkos (ir 2,5 medvilninio filtro, išmesto jūros).

Galiausiai Kabraso vietos administracijos vadovas Efizijus Trinkas (pagal išsilavinimą gydytojas) įvedė draudimą rūkyti 700 metrų pakrantės atkarpoje (iš 40 km paplūdimių, išsidėsčiusių jo teritorijoje).

„Specialiu nutarimu, – pasakoja jis, – aš įvedžiau draudimą rūkyti paplūdimiuose, kurie yra mūsų šalies simbolis.

Tuo pačiu rūkaliams norėjau parodyti, kad kalbama apie sveikatą, o tiems, kurie nesupranta, išaiškinti, kad gamta – mūsų turtas. Ir nereikia jokios kontrolės. Jokių agentų: poilsiautojai – geriausi kontrolieriai”.

Belieka suvokti draudimo rūkyti atvirame ore priežastį. Pasyvus rūkymas? Aplinkos teršimas?

Nuorūkos visiškai sunyksta per 1-5 metus, medvilniniai filtrai – per 20-30 metų, pakeliai – per 500 metų, polistirolas – per 1000. Galimas daiktas, taip nuo šio žalingo įpročio norima apsaugoti vaikus.

Kokoa (Florida) paplūdimyje ketinama perimti Los Andželo patirtį. Balandį atsirado pirmasis paplūdimys „no smoking” Ispanijoje: Eskala, Kosta Brava.

Australijoje didžiuojamasi savo griežtais įstatymais. Prieš dvejus metus australai pradėjo analogišką judėjimą Menlyje, paplūdimyje į šiaurę nuo Sidnėjaus.

Po to estafetę perėmė Kvynslendas: griežtas ne buvo pasakytas paplūdimiams, kuriuos kontroliuoja gelbėtojai, stadionams, sporto objektams, 4 metrų atkarpai nuo įėjimo į įstaigas ir 10 metrų atkarpai nuo įėjimo į mokyklas ir žaidimo aikšteles.

Tačiau sunerimo ir teisių apsaugos organizacijos bei gelbėtojai: „Mes visus raginame maudytis ten, kur budi gelbėtojai, tačiau mes nenorime, kad rūkaliai pasijustų atstumti ir maudytųsi atokesnėse zonose”.