Žodžio „radioaktyvumas” baisi prasmė šiandien žinoma visiems.
Tačiau daugiau nei prieš šimtmetį, kai šį žodį pirmieji ištarė reiškinio atradėjai, pasaulinio garso Prancūzijos mokslininkai Marija ir Pjeras Kiuri, niekas net neįtarė, kokias lemtingas pasekmes jų skvarbus protas atneš pasauliui ir… jiems patiems.
Lemtingas susitikimas
Marija Sklodovska (vėliau tapusi Kiuri) gimė Lenkijoje, o mokėsi Prancūzijoje, garsiajame Sorbonos universitete.
Pasak amžininkų, tai buvo moteris, sutverta dideliam mokslui. Tai pripažino ir ji pati. „Aš gailiuosi, kad diena tokia trumpa, taip greitai praeina”, – rašė ji viename laiške 1894 metais.
Tais metais ji baigė universitetą ir pasiliko dirbti Paryžiuje. Tada ir nutiko tai, kas nulėmė jos tolimesnį gyvenimą: Marija sutiko savo būsimąjį vyrą – mokslininką fiziką Pjerą Kiuri.
Tuo metu ji tyrinėjo įvairių rūšių plieno magnetines savybes. Tas darbas atimdavo daug laiko.
Vienas profesorius pažadėjo jai surasti pagalbininką. Juo ir tapo mokslininkas Pjeras Kiuri.
Nors Pjeras už Mariją buvo vyresnis aštuoneriais metais, tačiau, kaip sakė Marija, pirmą kartą jį pamačiusi pagalvojo, kad Pjeras labai jaunas, nors jau buvo žinomas mokslininkas, jam ėjo trisdešimt šeštieji.
Ant paslapties slenksčio
O tuo metu prancūzų fizikas Anri Bekerelis jau prakalbo apie tai, kad urano druska yra kažkokio nežinomo spinduliavimo šaltinis, dėl kurio poveikio pajuoduoja net suvyniotos į šviesos nepraleidžiantį popierių fotoplokštelės.
Štai tą paslaptingą spinduliavimą ir nusprendė ištirti Marija ir Pjeras. Jie netrukus pastebėjo, jog kai kurie urano druskos pavyzdžiai skleidžia kur kas stipresnį spinduliavimą, nei buvo manyta.
Tada Marija ir išsakė savo drąsų spėjimą, jog jų tiriami mineralai, be urano ir torijaus, taip pat turi kažkokį nežinomą radioaktyvų elementą. Tačiau tai dar reikėjo įrodyti.
Tyrimams Marija ir Pjeras pasirinko urano rūdą, turinčią labai aukšto radioaktyvumo savybių. Sudėtingos cheminės analizės rodė, jog rūdoje yra dar du nežinomi elementai.
Vienas jų Marijos gimtojo krašto garbei buvo pavadintas polonijumi, kitas – radžiu.
Tačiau minėtoje urano rūdoje tų elementų buvo tik milijoninės dalelės, todėl rūdos reikėjo daugiau. O lėšų jai pirkti nebuvo. Tada Marija ir pasiūlė nusipirkti pigių tos rūdos atliekų ir mėginti naujųjų elementų ieškoti jose.
Dideli tyrimai buvusiame morge
Tonas urano rūdos atliekų Marijai ir Pjerui teko perdirbinėti lauko sandėliuke, kuris anksčiau buvo morgas Lomo gatvėje. Vietoje grindų – suskeldėjęs asfaltas; pro įstiklintą stogą lyjant bėgo vanduo, o vasarą mokslininkus alino karštis ir tvanka.
Jie vasarą dirbo kaip oranžerijoje, o žiemą – kaip šaldytuve. „Tačiau kaip tik tame sandėliuke ir prabėgo mūsų laimingiausi gyvenimo metai”, – ne kartą prisimindavo Marija.
Darbo įtampa buvo nežmoniška: vakare Marija vos laikydavosi ant kojų, o Pjerui dar reikėdavo skaityti paskaitas, nes tada jis jau buvo Sorbonos universiteto profesorius.
Jie tada dar nežinojo, kaip radioaktyvių medžiagų spinduliavimas veikia žmogaus organizmą. Jų sveikata smarkiai blogėjo.
Net po daugelio metų, kai mokslininkai jau buvo mirę, jų mokslinių užrašų popieriai vis dar tebebuvo radioaktyvūs. Per keturis darbo mėnesius tame sandėlyje Marija neteko net 7 kilogramų svorio.
Pagaliau 1902 metų pabaigoje tyrinėtojams pavyko išgauti iš tų urano atliekų dešimtadalį gramo gryno radžio ir nustatyti (bent sąlyginai) to nežinomo elemento atominį svorį.
Jie nesistengė užpatentuoti radžio gavybos metodus, neslėpė savo tyrimų rezultatų. Tačiau jų atradimą pasaulio mokslininkai suprato ir įvertino: 1903 metų pabaigoje pasaulį apskriejo žinia, kad Prancūzijos mokslininkams – fizikams Marijai ir Pjerui Kiuri kartu su Anri Bekereliu už medžiagų radioaktyvumo atradimą paskirta Nobelio premija!
Tačiau pasaulinė šlovė šiems nesavanaudiškiems, kukliems žmonėms tiesiog tapo neįprasta ir sunkia našta: „Mes užversti laiškais, išvarginti vizitų, – rašė Marija tomis dienomis. – Nors slėpkis po žeme, kad tik paliktų ramybėje.”
Lemtinga diena
1906 metų balandžio 19-oji buvo apsiniaukusi, lietinga diena. Pjerui reikėjo atlikti keletą reikalų: susitikti su kolegomis Sorbonos universiteto profesorių bendrijoje, užeiti į leidyklą perskaityti savo straipsnio korektūrą, užsukti į Akademiją.
Su Marija tą rytą jis atsisveikino paskubomis, pasikeisdamas keliais žodžiais. Ir kas galėjo pagalvoti, kad jie bus paskutiniai…
Draugiškas pasitarimas universitete baigėsi apie pusę trečios. Dabar – į leidyklą. Lyja. Pjeras išskleidžia skėtį, skuba. Bet leidykla buvo uždaryta dėl darbuotojų streiko. Jis pasuko atgal į senamiesčio Dofinos gatvę. Ji labai siaura ir pilna vežikų. Jie rėkauja, bilda, dar skambina tramvajai, keldami triukšmingą sumaištį.
Pjeras braunasi per tą maišalynę, stengdamasis pereiti gatvę ir nepastebi didelio furgono, kurį užstoja griozdiškas fiakras, važiuojąs priešinga kryptimi.
Furgoną tempę arkliai tiesiog užšoko ant Kiuri. Šis dar bandė įsitverti pakinktų, pakibo ant jų, tačiau kojos nuslydo ir Pjeras krito po arklių kojomis.
Mačiusiems šį klaikų vaizdą pirmą minutę pasirodė, kad nelaimės bus išvengta, nes arkliai vyriškio nesutrypė. Bet ilgas, iki viršaus prikrautas šešiatonis furgonas užpakaliniu ratu pervažiavo mokslininko galvą!
Kai iš žuvusiojo kišenės buvo išimti dokumentai ir aplinkiniai sužinojo, ką čia suvažinėjo, susijaudinusi minia vos nesuplėšė niekuo dėto vežėjo. Šis liko gyvas tik įsikišus policijai.
Baisus dialogas
Marija liko našlė trisdešimt aštuonerių metų. Nenumaldomas skausmas prislėgė jos trapią asmenybę. „Nuo tos akimirkos, kai tie baisūs du žodžiai – „Pjeras mirė” – pasiekė jos sąmonę, vienatvės ir paslapties uždanga nusileido ant jos pečių. Tą dieną madam Kiuri tapo ne tik našle, bet ir nelaiminga vieniše”, – rašė Marijos duktė Eva.
Giliai užslėptus jausmus Marija patikėjo tik savo dienoraščiui, per kurį ji tiesiog kalbėdavosi su Pjeru: „Mielasis Pjerai, galvoju apie tave be galo, iki galvos skausmo, iki sąmonės aptemimo.
Neįsivaizduoju, kaip dabar gyvensiu, nematydama tavęs, nesišypsodama švelniam savo gyvenimo palydovui… Einu gatve tarytum rūke… Aš nebaigsiu gyvenimo savižudybe. Bet… nejaugi tarp daugelio ekipažų neatsirastų nė vieno, kuris suteiktų man galimybę pasidalinti likimu su mylimuoju?”
Negirdėta šlovė
Tačiau kito tokio lemtingo ekipažo neatsirado, ir Marijai teko ieškoti savyje jėgų toliau gyventi su savo didžiuliu skausmu ir rasti gyvenimo prasmę užsibrėžtuose darbuose, kurie jiems abiem su Pjeru buvo be galo svarbūs, nes turėjo daug naujo ir vertingo duoti žmonijai.
Ir Marija Kiuri vis dėlto grįžo prie savo tyrimų.
O netrukus įvyko iki tol negirdėta: Sorbonos universitete pirmą kartą istorijoje suteikiamas profesorės vardas moteriai – Marijai Kiuri. Ji buvo paskirta vadovauti tai pačiai katedrai, kurios vadovas buvo Pjeras Kiuri.
Pagaliau Marijai vis dėlto pavyko išgauti gryną radį ir nustatyti jos fizines bei chemines savybes. Už tai Marija Kiuri pirmoji tarp pasaulio moterų antrą kartą gavo Nobelio premiją!
Radiacijos auka
Paskutiniaisiais savo gyvenimo metais Marija Kiuri lankėsi daugelyje pasaulio šalių.
Pasiekti laimėjimai moksle pagaliau jai suteikė dvasinių ir fizinių jėgų: nors jai jau buvo sukakę 60 metų, tačiau laboratorijoje (žinoma, jau ne sandėliuke) ji praleisdavo po 12-14 valandų per parą.
Atėjo 1934-ieji. Marija automobiliu vyko į pietų Prancūziją ir kelyje pasijuto blogai.
Gydytojai niekaip negalėjo nustatyti diagnozės. Tiktai žymus to meto gydytojas profesorius Rošas atspėjo paslaptingą ligą: „Piktybinė anemija”!
Liga buvo lemtinga. Tai daugelio metų darbo su radioaktyviomis medžiagomis pasekmė.
Mirė genialioji mokslininkė Marija Kiuri sunkiai: kantrus organizmas nenorėjo pasiduoti.
Medikai ir artimieji net šešiolika valandų su širdgėla sekė jos agoniją. Pagaliau 1934-ųjų liepos 4 dieną Marijos kadaise kviestas „mirties ekipažas” atvažiavo.
Marijos Kiuri laidotuvės, kaip ir jos gyvenimas, buvo kuklios. Karstas buvo padėtas virš Pjero karsto kukliame giminės rūsyje.
Nebuvo nei skambių kalbų, nei iškilmingų palydų. Laidotuvėse dalyvavo tik giminės, artimieji, draugai bei kolegos iš universiteto.
Ant jau esančio giminės paminklo buvo įrašytas dar vienas vardas: „Marija Sklodovska-Kiuri. 1867-1934”.
Idėjos liko vaikams
Sakoma, jog išėjusiųjų gyvenimas tęsiasi vaikuose.
Jaunesnioji Kiuri duktė Eva tapo žinoma žurnaliste, o vyresnioji – Irena – pasirinko mokslininkės kelią!
Istorija tikrai pasikartojo: Irena ištekėjo už fiziko Frederiko Žolio, ir abu sutuoktiniai priėmė pavardę Žolio-Kiuri.
Ją vėl išgirdo pasaulis: jie taip pat tapo atradėjais – atskleidė dirbtinės radiacijos paslaptį. Už šį atradimą jie taip pat gavo Nobelio premiją.