Į Vakarų civilizaciją įsilieti siekiančios Lietuvos dar laukia ilgas ir labai sunkus kelias.
Didžiausios šio kelio kliūtys – ekonominis atsilikimas, jo nulemtas baudžiauninko ir elgetos mąstymo būdas, trukdantis suprasti, kad žmogus pats turi kurti save, savo gyvenimą ir valstybę.
Artėjant Valstybės dienai „Lietuvos rytui” tai teigė istorikas akademikas Edvardas Gudavičius, apskaičiavęs Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną.
* * *
– Jau penkiolika metų oficialiai mininti Valstybės dieną Lietuva didžiuojasi turėjusi ir vieną karūnuotą valdovą – Mindaugą.
Regis, praėjus šimtams metų Mindaugo dvasia tebesklando.
Kodėl ir kuo karalius Mindaugas svarbus šiandienos lietuviams?
Simbolizuoja valstybės galią, o gal tartum pasakose karalystė daugelio suvokiama kaip vieta, kur visi gyvena saugūs ir laimingi? – „Lietuvos rytas” paklausė E.Gudavičiaus.
– To meto karalystės nebuvo tokia vieta. Valdžia buvo įtvirtinama jėga.
Kiekvienas valdovas buvo išnaudotojas, o karalystė – tam tikra organizuoto dirbančiųjų išnaudojimo sistema. Lietuva buvo ne išimtis.
Bet valstybės susikūrimas yra milžiniškas laimėjimas, nes kur nėra valstybės, nėra ir civilizacijos. Mindaugo nuopelnas, kad jis sugebėjo pasiekti valstybės pripažinimo.
Jo karūnavimas buvo to meto aukščiausia valstybės įtvirtinimo forma. Vėliau nors Lietuvos valstybė ir gyvavo, ji neturėjo tokio statuso.
Šis istorijos faktas leidžia numanyti, kad Mindaugas suvokė to meto politinę sistemą ir politinius siekius, pasižymėjo įžvalgumu.
Karalius reiškė didesnę jėgą, jo reikėjo labiau bijoti. Politinė jo savivoka nulėmė ir didesnį žmonių saugumą.
Turėdama karalių Lietuva turi laimingą istoriją.
Galbūt net galima sakyti, kad formaliai jau tuomet XIII amžiaus viduryje tapome europiečiais, kuriais dabar vis dar bandome tapti. Bent valdžios viršūnė taip save suprato.
– Daugiau nei metai šalis – ES ir NATO narė.
Ar galima sakyti, kad karaliaus Mindaugo pradėtas darbas jau baigtas?
– Šitas darbas niekada nepasibaigs. Be abejo, todėl ir išlikome, kad orientavomės į Vakarus ir buvome įsitvirtinę.
Kas buvo, pavyzdžiui, spaudos draudimas? Neretai tai suvokiame buitiškai.
Tačiau tai buvo ne kas kita, o kova dėl to, kokiai civilizacijai priklausyti.
Tuo metu nebuvo lietuvių tautos, buvo tik etnosas. Tauta, praradusi savo elitą.
Nepaisant to, šis etnosas tada sugebėjo išlaikyti savo poziciją dėl orientacijos į Vakarų civilizaciją. Todėl ir atsilaikė.
Jeigu šiandien sakau, kad valstybės įtvirtinimo Vakarų civilizacijoje darbas niekada nesibaigs, tai todėl, kad per sovietmečio dešimtmečius civilizacijos požiūriu praradome daugiau nei per visą caro Rusijos valdymo šimtmetį.
Praradome savo socialinį modelį, kuris ir apibūdina vakarietišką gyvenimo būdą, žmogaus verslumą, pagarbų požiūrį į darbą.
Sovietinėje visuomenėje buvo labai daug šaukiama apie darbą ir tariamus jo laimėjimus. Bet kolektyvinis darbas niekada neišugdo tokio požiūrio.
Tai – tinginių ir simuliantų darbas, už kurį temokama socialiniu saugumu.
Niekas nepriklauso nuo tavęs, tačiau esi tikras, kad kažkokią visiems daugmaž lygią menką dalelę gausi.
Dabar priešingai, viskas priklauso nuo tavęs, bet niekas negarantuoja visiško socialinio saugumo. Jį pakeitė konkurencija.
– Ar tai reiškia, kad didžiausios bėdos slypi mūsų galvose?
– Sąmonė tėra atspindys. Mūsų tapatybė ir yra ta vertybė, kurią turime išsaugoti.
Kas yra lietuvis? Tai – savas, nepakartojamas gyvenimo būdas. Tai – savita samprata. Tėvynės turėjimas.
Ar šiuo metu tikrai daug žmonių suvokia, kad jų tėvynė yra Lietuva? Manyčiau, kad ne.
Gamtoje vakuumo nebūna. Kai nėra savos tėvynės, yra kita. Ir štai daugiau nei 50 nuošimčių žmonių sako, kad jiems buvo geriau, kai buvo okupantas.
Vadinasi, jų tėvynė – ta šalis, kuri buvo okupavusi Lietuvos valstybę.
Apie tai bijoma garsiai kalbėti, bet yra būtent taip.
Bet vėlgi ar galima daug norėti iš tų žmonių?
Ar turime teisę norėti, kad jie jaustųsi ir galvotų kitaip?
Per penkiolika metų, kai buvo dar kartą atkurta valstybė, padaryta labai daug.
Galima tuo didžiuotis. Bet daugybė žmonių liko už borto. Ir tokia yra europinio gyvenimo būdo arba Vakarų civilizacijos atėjimo kaina.
– Kai kas jau net pakalba, jog gal nereikėjo taip skubėti.
– Negailestinga, bet mes neturime kito pasirinkimo.
Ubagiškas šalies ekonomikos lygis, valstybingumo tradicijų nebuvimas, žema kultūra. Ne. Lietuvos interesų požiūriu kitoks kelias neįmanomas.
Įveikti savo bėdas mums reikia laiko, bet turime jo mažai.
Todėl negalima sustoti, turime skubėti.
– Kaip atgauti atmintį ir nuovoką?
Galbūt valstybės švenčių, tokių kaip Mindaugo karūnavimo diena minėjimas ir istorijos priminimas padeda susivokti?
– Aspirinas sergant plaučių uždegimu truputį padės, bet iš esmės nieko neišspręs. Mes dar nepasiekėme to lygio, kai reikia kultūros, išsilavinimo.
Tėvynėje tiesiog turi būti geriau nei kur nors kitur.
Jeigu žmogus to negauna, ieško kitur. Jam reikia išgyventi. Jis kovoja su skurdu.
Kol kas esame išmesti už ribos, nekonkurencingi. Turime vytis.
Tie, kurie siekia, dar negali savęs realizuoti, emigruoja. Kiti lieka čia, bet neturi socialinio saugumo.
– Ar tokia būsena nekelia pavojaus? Ar nėra pavojaus prarasti valstybę?
– Tai jau vyksta. Ar dar reikia tai įrodinėti?
Jeigu kalbama, kad prie ruso buvo geriau, surenkite referendumą ir tokie žmonės balsuos už kitokią Lietuvą.
Mūsų atsilikimas yra nulemtas. Esame paskutiniai Europos pagonys ir baudžiauninkai. Todėl mes ir vargstame.
Mūsų valstybingumas yra labai žemo lygio.
– Ko reikia saugiai ribai pasiekti?
Laukti, kol užaugs antra arba trečia sovietmečio ir okupanto nepažįstanti karta?
– Istorikai neprognozuoja ateities. Yra daugybė koncepcijų, požiūrių.
Galbūt atrodysiu ir senamadiškas, bet manau, kad žmogų sukūrė ir toliau kuria darbas.
Dabar žmonės taip pat vertinami pagal darbą. Pagal tai, ką sugeba pasiekti, ko išmoksta, ką sukuria. Ar pajėgia konkuruoti – yra geresni. Pagal tai sprendžiama, ar tu rimtas, ar plevėsa.
Išgyventi reikia, vadinasi, reikia dirbti.
Nugalėtojai diktuoja naujas darbo sąlygas – taip buvo ir prieš 50 metų, kai prasidėjo okupacija.
Dabartinių nugalėtojų sąlygas žino senosios lietuvių kartos. Prie jų taikosi naujai auganti.
Vėl gyvename sampratos lūžių epochoje. Grįžta senesniųjų kartų, bet kur kas aukštesnio lygio supratimas.
– Gal pasakytumėte, koks dabar galėtų būti šalies valdžios uždavinys?
– Netrukdyti ir saugoti. Visa kita padarys konkurencija. Padarys Visur. Versle, moksle. Ji – universali mokykla.
Nori nenori, bet vyksta nuolatinė kova dėl būvio, verčianti eiti pirmyn.
Kai to nėra, atsiranda simuliacinis darbas, per sovietmečio dešimtmečius išugdęs specifinį užgožtą ir neverslų žmogų ir jo atmainą – kombinatorių.
Dabar esame teisingame kelyje. Sąlygos yra palankios žmogaus supratimui, sąmonei, gyvenimui keistis.
Lietuva yra maža žemo ekonomikos lygio šalis.
Todėl vertybių sankloda – taip pat atitinkamo lygio. Elgetiško. Ir tuo gali pasinaudoti bet kas. Ir tai jau vyksta.
Mūsų reikalas – sukti ten, kur mums naudingiau, kur yra sąlygos išlaikyti tautos savitumą, sugebėjimą turėti savo konkurencingą ekonomiką.
Tuo pagrindu turėti savo mokslą, vertybes ir jas suvokti. Konkuruoti visose srityse taip, kad tave gerbtų.
Tačiau viso to kol kas nėra. Todėl mes dažnai ir spjaudome patys ant savęs.
Manau, verta pasikartoti: ekonominis šalies išsivystymas – pagrindų pagrindas kuriant stiprią valstybę, visavertę visuomenę ir nuklysti į šunkelius neleidžiančią vertybių sistemą.
– Jūs pabrėžiate savarankiškumą, darbštumą, veiklumą.
Tai gal, pavyzdžiui, neverta imti ES fondų pinigų, o kapstytis savo jėgomis?
– Būtina imti. Būtina pasinaudoti visomis įmanomomis galimybėmis, kurios leidžia pasiekti geresnio rezultato. Europos Sąjungos pinigai – viena jų.
Bet viską daryti reikia patiems. Jei tik imsi, ką duoda, nedėdamas asmeninių pastangų, viskas bus pravalgyta.
Lietuvoje tiksliau sakyti – pragerta.
„Pasidaryk pats”, – geriausias iš visų lozungų.
Amerikietišką gyvenimo sampratą įkūnija posakis „self made man” – žmogus, kuris pats save sukūrė. Toks žmogus – jų idealas.
Amerikiečių visuomenės žmonės – tokie, o mes – vis dar baudžiauninkai.
Baudžiavos panaikinimas buvo nepaprastai svarbus žingsnis, bet savaime tai nereiškia ir baudžiavos mentaliteto panaikinimo.
Mes ir dabar susiduriame su ta pačia problema.
Nėra vidurinio sluoksnio, mažai tų, kurie sukuria save ir savo gyvenimą patys.
Vis dar gausu žmonių, kurie tikisi kažkieno malonės. Mūsų laukia ilgas kelias. Europa juo jau eina kelis šimtmečius.
– Gal Lietuvai, kurios žmonės vis dar ilgisi tvirtos rankos, reikia antrojo karaliaus?
– Tai visiškai skirtingi dalykai. Ką simbolizuoja dabartiniai Europos karaliai demokratinėse šalyse? Ne šiaip karalystę, o konstitucinę karalystę. Karalius yra simbolis, įkūnijantis demokratijos vertybes.
Tvirtos rankos siekis – baudžiava, dvaras. Šiandieninė Lietuva ir yra dvaras su kumečiais. Bet nei vieni, nei kiti to nesupranta.
– Per metus minime net tris valstybės įkūrimo ar atkūrimo dienas. Kuri, jūsų akimis, žymi ryškiausią istorinį posūkį?
– Man geriausias tas karalius, kuriam nukirsta galva. Respublika yra milžiniškas laimėjimas. Tie šešeri ar net aštuoneri pirmosios Lietuvos Respublikos metai buvo demokratijos plėtojimo laikas.
Tai buvo pats aukščiausias taškas šalies istorijoje. Vasario 16-oji man yra neprilygstama šventė.
Ramunė Sotvarienė