Kad ir kiek treorijų dėl žmogaus ilgaamžiškumo mokslininkai bepateiktų, neapseinama be vienos bendros išvados. Iš tikrųjų, kodėl, pavyzdžiui, peteliškei gyventi skirta tik viena diena, o pelėms – dveji metai? Arba kodėl krabai, kalmarai, kai kurios žuvys išgyvena neįtikėtinai ilgą gyvenimą?
Kalifornijos universiteto mokslininkė Sintija Kennon 1992 m. savo tyrimų išvadose paskelbė, kaip sakoma, faktų faktą. Ji tyrinėjo kirminus, išvedė jų mutantus, prailgindama jų amžių 2-3 kartus! Kaip? Ji pakeitė tik vieną vienintelį kirmino geną! Ir dar kas svarbu: tas kirminų amžius ilgėjo ne senatvės, o jaunystės sąskaita! Po kelerių metų Gerri Ruvkun iš Harvardo medicinos mokyklos irgi patvirtino tokio geno funkcionavimą. Būtent jis skatina pirmoje gyvenimo pusėje daug valgyti, stimuliuoja organizmo augimą. Bet, matyt, tas genas nejaučia „atsakomybės”, nes po tokio augimo organizmas pradeda senti. Atsakomybė tenka pačiam žmogui. Kornelio universiteto (Niujorkas) mokslininkai eksperimentais patvirtino teiginį, kad antroje gyvenimo pusėje žmogus turėtų maitintis nekaloringu maistu ir labai saikingai. Jo tiriamieji, vartoję 30-40% mažiau kaloringą maistą, pailgindavo savo gyvenimą net 20-40%! Mokslininkai remiasi eksperimentais, atliktais su pelėmis, žiurkėmis ir kai kuriais bestuburiais.
Hipotezės, teorijos, bandymai, įrodymai… Gal iš tiesų netoli ir tas laikas, kai Sintijos Kennon atlikta kirminų senėjimo geno šalinimo „procedūra” bus drąsiai taikoma žmogui? O kol kas reikia gyvenime praktikuoti tai, kas jau patvirtinta: sulaukus brandesnio amžiaus, valgyti mažiau kaloringą maistą, saugoti savą nervų sistemą nuo stresų ir džiaugtis gyvenimu. Neatimkite iš savęs galimybės gyventi tiek, kiek mums suteikė gamta.