Lėlės iš Zuikio Puikio laboratorijos

Utenos kultūros centre šalia direktoriaus Algirdo Palskio per trisdešimt metų „direktoriauja” ir Zuikis Puikis iš jo vardo lėlių teatro. Jo pūstaklešnių kelnių kišenėse – net 25 scenoje atgimusių pasakų programėlės. Per tą laiką pelnytas liaudies teatro vardas.

Keturiskart respublikinio „Molinuko” konkurso-šventės laureatas „Zuikis Puikis” prieš penkerius metus nutvėrė už uodegos ir „Aukso paukštę” – Utenos lėlininkų mėgėjų teatras pripažintas geriausiu šalyje. Draugiškas Zuikis neišpuiko – jau antrus metus

savo draugus iš visos Lietuvos, kaimynus estus, lenkus ir ukrainiečius sukviečia į Tarptautinę kūrybinę lėlių ir dramos teatrų festivalį-laboratoriją. Per tris dienas septyni lėlių spektakliai vaikučiams, trys dramos mėgėjų kolektyvų pastatymai suaugusiesiems – tokia buvo laboratorijos gyvastis. Ir anaiptol ne iš mėgintuvėlio, o iš skrajos suaugusiųjų fantazijos, iš meilės „amžinai suvaikėjusiai” savo profesijai laboratorijoje gimė naujos lėlės. Jos keliavo iš rankų į rankas, patirtis – iš širdies į širdį. Estijos Viljandžio lėlių teatro režisierius Altmaras Looris visas dienas be atvangos filmavo kiekvieną kolegų judesį. O Birštono kultūros centro režisierius ir dailininkas Rimantas Jacunskas, Kazio Sajos „Pasimatymu sodo namelyje” juoko ašarą išspaudęs dramos žiūrovams, lėlininkus mokė konstruoti lėles. „Nekilnokite musių ar ožkų sijonėlių, nieko ten nerasite, – juokavo Rimantas, dieviška kantrybe galintis rungtyniauti su krapštukėmis moterimis. – Žiūrėkite, kur spyruoklėlę įtaisyti, kad laumžirgis ar drugelis skristų it tikras”. Ir iškart kirpo, drožė, klijavo. O kitoje patalpoje Lietuvos liaudies kultūros centro teatro poskyrio specialistas, aktorius ir režisierius Ramūnas Abukevičius dramos kolektyvų vadovus mokė raiškaus scenos žodžio.

Visi septyni lėlių spektakliai buvo labai skirtingos režisūros, scenografijos, skyrėsi jų lėlės ir net bendravimas su žiūrovais. Patys uteniškiai savuoju „Išgelbėtu kengūriuku” (režisierė Janina Baldauskienė) pasakojo apie žvėrelių kontrabandininkus, pasitelkę virvelines lėlytes ir aktorius su lėlių kaukėmis. Muzika, paprastutės lėlytės, subtili aktorių sceninė kalba – nelyg baltas atodūsis nusklendė estų „Snieguolė”, nuostabiosios pasakų apie gėles autorės Annos Saksės inscenizacija, vienodai pakerėjusi ir mažuosius, ir suaugėlius. Sudeikių miestelio, kuriame vyko išvažiuojamoji Zuikio Puikio laboratorija, kultūros namų scenoje prabilo Hanso Christiano Anderseno „Šeivamedžio močiutė”. Lėlininkų šeima iš Vilniaus „Paršiuko Ikaro” teatro – Vitalijus Mazūras su savo subtiliąja žmona Nijole – tiesiog žaidė didaktinę pasaką. Perskaitytas laikraštis virto lėlytės apdarais, iš spalvotų kaladėlių bemat buvo pastatyti namai ir bažnyčios. Režisieriaus idėja – savo spektaklyje parodyti Anderseno aistrą karpiniams. Po spektakliuko salėje maestro karpė gulbes ir angelus, kipšiukus ir paukštelius, ragino vaikus neužsisėdėti prie televizorių, o patiems kurti pasakas. Apdalijo visus baltais karpinėliais, o kai sudeikietė mergaičiukė įteikė baltų lauko gėlių puokštelę, Nijolės akyse sužibo ašara. Neslėpė ašarų ir Zuikio Puikio teatro režisierė Baldauskienė, iš maestro rankų priėmusi netikėtą dovaną – didžiulę lėlę ir pažadėjusi iš draugų dovanų sukurti savo teatro muziejų. O paskui į skiautiniais marguojančią Utenos sceną Alytaus „Aitvaras” (režisierė Loreta Skriubienė) atlakdino „Mikės Pūkuotuko nuotykius”. Po jų su tikru ukrainietišku temperamentu nuskardėjo Ivano Frankovsko lėlių teatro spektaklis „Kartą gyveno” (režisierius Vladimiras Pidcerkovnis). Iš vaikystės prisimename ąžuolą, aukso grandine apjuostą, ir marširuojantį katiną, sekantį vis tą pačią pasaką. Tūkstančio kilometrų kelionę įveikę ukrainiečiai į ją įpynė ir pasakos apie raibąją vištelę motyvus, suvaidino net keliomis kalbomis ir sukėlė smagaus juoko ošesį. Trečiąją kūrybinės laboratorijos dieną kolegoms savo patirtį nešykštėdamas dalijo žmogus-teatras: režisierius, lėliadirbys, scenografas ir aktorius Adamas Walnis iš Lenkijos. O paskui jis suvaidino lėlių spektaklį „Baladė apie žmogų, kuris nemylėjo savęs”, skirtą vaikams ir suaugusiesiems. Panevėžio lėlių vežimo teatras šįsyk 100 kilometrų kelionei į Uteną pagailėjo per kaitrą kinkyti žirgų vežimaitin, bet jų Brolių Grimų „Meduolių trobelė” buvo ypač saldi mažajam žiūrovui. Dramos gerbėjai suaugusieji matė ignaliniečių (režisierė Ingrida Gudonienė) spektaklį pagal Tennesse’o Wiliamso pjesę „Netikusi vakarienė”, o jonaviškiai (režisierius Jonas Andriulevičius) Utenos scenai patikėjo premjerinį spektaklį – Bertolto Brechto „Miesčioniškas vestuves”.

Zuikio Puikio laboratorijos dvasią geriausiai apibūdino Panevėžio lėlių vežimo teatro direktorius ir meno vadovas Antanas Markuckis. Svečiams versdamas lietuvaičių spektaklių turinį Antanas kiekvienąkart ištardavo du žodžius: „Apie meilę!” Ja išties plakė žmogaus fantazijos sudvasintų lenkų „lelių”, ukrainiečių „lelkų”, estų „nuku” ir lietuvių lėlių širdelės.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.