Savaitgalį Vilkaviškyje baigėsi beveik visą birželį trukęs renginių ciklas, skirtas garsaus praėjusio amžiaus lietuvių rašytojo ir diplomato Antano Vaičiulaičio 100-osioms gimimo metinėms
„Kur lygumų vėjai pučia, ten mano gimtieji namai” – ši kažkada rašytojo ištarta ir dabar ant lauko riedulio iškalta frazė tapo visų renginių leitmotyvu.
Po 60 metų
„Namai visados yra namai, nors ir už jūrų marių. Užsimerki ir „pavaikščioji” po kiemą. Nueini į pirkią, klėtį, kur buvo įrengti miegamieji. Vasarą juose gerai, o žiemą buvo šalta… Taip ir matai stovintį kluoną, tvartus, baltai dažytus… Kai dar buvau mažas, manęs neprileisdavo prie arklių. Bet buvo viena sena kumelė. Ji manęs nebijojo, o aš – jos. Užsilipdavau ant jos ir jodavau. Kumelė toli nenueidavo, bet jausdavausi kaip tikras vyras”, – gimtojoje, senų ąžuolų supamoje sodyboje Didžiųjų Šelvių kaime po beveik 60 metų vėl skambėjo čia gimusio rašytojo balsas, tik šį kartą iš kompaktinės plokštelės.
Pirmą kartą Tomo ir Katerinos Vaičiulaičių sodyboje jis prabilo 1906 metų birželio 23 dieną. Tą kartą tai buvo ką tik gimusio kūdikio verksmas. Ir vėliau ne kartą Didžiųjų Šelvių laukai girdėjo būsimo rašytojo ir publicisto balsą, kai jis čia sugrįždavo iš Vilkaviškio pradžios mokyklos ar „Žiburio” gimnazijos. Kiek retesnis svečias būdavo, kai mokėsi Kauno universitete ar mokytojavo Kauno jėzuitų gimnazijoje. Dar rečiau, kai gilinosi į prancūzų literatūros studijas Grenoblio universitete ir Sorbonoje. Ar jau visai prieš Antrąjį pasaulinį karą grįžęs į Lietuvą, kai dėstytojavo Kauno universitete bei dirbo Eltoje. Kai 1940 metais pradėjo diplomato karjerą Lietuvos ambasadoje Romoje, vėliau, tvenkiantis karo debesiui, rašytojas emigravo į JAV, vaičiulaitynėje Antano balso jau niekas nebegirdėjo iki pat jo šimtmečio minėjimo.
Tėviškė neužmiršo
Tačiau tėviškė rašytojo neužmiršo. Šiandien senojoje troboje tebestovi stalas, prie kurio rašytojas 1936 metais baigė rašyti vienintelį savo romaną „Valentina”. Ten pat – sūduvietiškas kuparas su galbūt motinos austomis lovatiesėmis, staltiesėmis, o senojoje klėtyje tebestovi dalys raižytos medinės lovos, kurioje kažkada rašytojo miegota.
„Neseniai rašytojo giminaitė Ijolė Balsienė mums padovanojo didelį pluoštą prieškario laikotarpio Vaičiulaičio darytų fotografijų, tik kol kas dar nelabai žinome, kas jose”, – LŽ kalbėjo Vilkaviškio krašto muziejaus, padėjusio tėviškėje įrengti rašytojui skirtą memorialinį kampelį, direktorius Antanas Žilinskas.
Paminėti rašytojo jubiliejų bei pagerbti jo atminimą amžinojo poilsio vietoje Vilkaviškio kapinėse į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvyko rašytojo dukros Danutė Nourse, Joana Buivys, Aldona DeBold su šeimomis. Didžiųjų Šelvių kaime, vaičiulaitynės kieme, atidengė atminimo akmenį, priminsiantį apie čia prieš 100 metų gimusį rašytoją. Šalia iš Vištyčio krašto atgabento lauko riedulio rašytojo dukros pasodino ir putiną, kuris Sūduvos krašte dažniausiai vadinamas goldinu, gulbinu. Šį augalą didžiuliais svyrančiais baltais žiedais labiausiai mėgęs rašytojas.
Įteikta Vaičiulaičio premija
Vaičiulaičio šimtmečio minėjimas Vilkaviškyje baigtas nauja literatūros bei kraštotyros paroda krašto muziejuje ir literatūros vakaru miesto viešojoje bibliotekoje. Jubiliejinių renginių ciklas prieš beveik dvi savaites prasidėjo Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje, kitą dieną Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, rašytojai Danutei Kalinauskaitei buvo įteikta šiemetė literatūrinė Antano Vaičiulaičio premija. Ji skiriama kas dveji treji metai Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštyje „Metai” spausdinamų apsakymų autoriams, atrinktiems per specialų konkursą.
Šią premiją mecenuoja rašytojo šeima. Vaičiulaičio jubiliejus taip pat buvo paminėtas Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.