Buvome teisūs, rašydami, kad praėjusios savaitės atėję šilti orai pranašauja geras permainas žūklėje.
Ypač apsidžiaugė Kuršmarių „darbininkai” trečiadienį. Valtys suplaukė prie Kiaulės Nugaros ir metėsi dreifuoti. Trumpos patogios meškerės šokdino ant dugno įvairiaspalvius guminukus, kuriuos atakavo šiltesnio vandens pasiilgę sterkai. Tiesa, nedidelio svorio, bet, kaip sako žvejai mėgėjai, valgomi. Kibo neblogai: ir per pietus, ir į pavakarę.
Su gera nuotaika ir mūsų valtis kitą dieną atplaukė į sterkų vietą. 13 valanda. Pirmasis dreifas. Aplink kaimynų nedaug: „rytiniai” jau buvo grįžę, o likusieji ruošėsi į namus. Dreifuojame ir dairomės, kaip kitiems sekasi. Nieko įspūdingo. Po kurio laiko valčių beveik neliko. Ir mes, supratę, kad sterkai, matyt, išsiskirstė kas sau, nutarėme mesti inkarus ir bandyti laimę dugninėmis. Vieta – žinoma: už laidų arčiau Kiaulės Nugara. Gylis – apie 4-5 metrus.
Laukti teko ilgokai. Tikrinti meškeres reikėjo dažnai, nes smulkmė meistriškai švarindavo kabliukus. Pavyko užtikti kelis ešerių būrelius. Jie ir buvo pirmieji laimikiai. Graibštas, aišku, pagal tradiciją sušlapintas, kol kas gulėjo laive be darbo. Vėliau, tiesa, teko jį panaudoti. Pirmasis pagalbos paprašė Jurgis. Na, o kai žuvis pasirodė paviršiuje, maloniai nustebome: užkibo pagarbos verta plekšnė. Žvejai žino, kaip jos moka priešintis traukiamos. Atrodo, kad stambią žuvį tempi. Jos dažniausiai giliai prarija kabliuką, todėl graibštas nereikalingas.
Nepasakysi, kad tą dieną mums itin sekėsi. Mėginome užmesti dugnines ir su porcijomis – gal kokį sterką prisiviliosime. Deja. Namo grįžome su kilograminiu karšiu, solidžia plekšne, keliais ešeriais, dviem žiobriais, gausia smulkme žuvienei.
Beje, pastebėjome, kad 16 valandą prie Kiaulės Nugaros suplaukė daug valčių. Įgulos metėsi į sterkų „medžioklę”. Vaizdas gražus: tikras valčių turgus. Žmonės dirbo iš peties: kantriai, atkakliai. Rezultatais ne visi liko patenkinti. Kibimo tokio kaip vakar nebuvo. Kas per reikalas? Oras panašus – saulėta, srovė iš marių, vėjas – pietvakarių. Ir vis dėlto pastebėjome, kad vėjas pamažu kreipė kryptį, sukosi į vakarus ir šiaurės vakarus. Toks reiškinys dažnokai turi neigiamos įtakos žvejybai.
Kokios žinios iš kitų žūklės vietų?
Pamėgo Smiltynės žvejai naujosios perkėlos rajoną. Dauguma persikėlusiųjų pasuko Jachtklubo link ir sumetė dugnines. Vietos gražios, nepersekioja kliuviniai. Tiesa, žvejyba „marga”: vieniems geriau sekasi, kitiems – prasčiau. Bet mėgėjai ir karšį, ir kokį ešerį ištraukia. Kai kam ir sterkiukas pakliūva.
Savaitgalį nusišypsojo laimė Nemuno žvejams, meškeriojusiems per naktį. Buvo tokių, kurie ir po penkis ungurius sužvejojo. Šaunuoliai!
Vis daugiau valčių pasilieka nakčiai ir Kuršmarėse. Kibimas prastokas, bet karšių vyrai prisivilioja. Net ir nedidelių ungurių.
Jūra kol kas irgi dosni darbštiems ir atkakliems žuvautojams. Tiesa, menkės šiuo metu pasitraukė nuo krantų į tolumą. Tai, žinoma, ne visiems laiveliams pasiekiami rajonai. Ir pavojinga, ir draudžiama.
Ir dar. Dabar dažnai siauriausioje marių vietoje žvejoja daug valčių. Tiesiog tiršta. Vienos dreifuoja, kitos stovi nuleidusios inkarą. Vandens plotas kaip kišenė. Ir štai kokį „malonumą” žvejams tenka patirti. Pro juos vienas po kito plaukioja greitaeigiai įvairių spalvų ir dydžių kateriai. Kartais atstumas – 10-20 metrų. Atrodo, kad net dugninių valus nutrauks. O kokios bangos sukyla. Valteles ima mėtyti, kad net į bortus tenka žvejams įsikibti. Įsivaizduoti reikia, kaip, praplaukus arti greitaeigiams, turi jaustis pripučiamos mažos valtelės!
Taip, mariose tiems kateriams greitis neribojamas. Įstatymų jie nepažeidžia. Bet kur pagarba, kultūra, solidarumas? Pagaliau toks akiplėšiškas siautėjimas mariose tarp valčių, tuštokas pasididžiavimas savo pranašumu prieš kitus yra pavojingas, gali ir nelaimę prišaukti. Pamąstykime!