Jūrininkų ir buriuotojų priešprieša

Motorinių laivų kapitonai įvairiai žiūri į praplaukiančias jachtas.

Teko girdėti vieno kapitono fantastišką „svajonę” – įtaisyti laivo priekyje purkštuvą ir, panašiai kaip naikinamos musės, baidyti jachtas, per arti priplaukiančias prie jo laivo.

Didelių laivų kapitonai neturėtų riesti nosies, o prisiminti, kad laivybos istorija prasidėjo nuo burių, kurių dėka žmonija pažino pasaulį.

Tik tobulėjant techninei minčiai, kai XIX amžiuje pirmasis garlaivis perplaukė Atlanto vandenyną, garas pamažu išstūmė bures iš laivybos.

Vertėtų prisiminti ir tai, kad net iki pusės XX amžiaus burlaiviai dar sėkmingai konkuravo kai kuriose okeaninėse linijose. Žinomi Gustavo Eriksono burlaiviai gabeno grūdus iš Australijos, Vokietijos „P” kompanijos laivai plukdė salietrą iš Čilės.

Stambūs burlaiviai išnyko kaip krovininiai laivai, tačiau laivų ir laivelių su burėmis – pramogai skirtų senovinių burlaivių ir jachtų netgi daugėja.

Labai įdomiai motorinių laivų ir didelių burlaivių santykį įteisina Tarptautinės laivybos taisyklės. Pagal jas, prasilenkdami atviroje jūroje, motorlaivių kapitonai privalo užleisti kelią burlaiviams, tačiau uostuose ar kanaluose pirmenybė teikiama motorlaiviams.

Taisyklės reikalauja, kad visų laivų navigatoriai nuolat stebėtų aplinką. Tačiau kyla problemų dėl pagausėjusių vienišių buriuotojų. Jie plaukia netgi aplink pasaulį. Vienas žmogus negali ilgus mėnesius nuolat sėdėti atvirame denyje. Nusileidęs į kajutę snūstelti, jis jau pažeidžia plaukiojimo taisykles.

Pirmasis buriavimo istorijoje žinomas vienišius buvo kapitonas Džošua Slocumas. Jis paskutiniaisias XIX amžiaus metais baigė kelionę aplink pasaulį mažu burlaiviu „Spray”. Plaukimas užtruko trejus metus ir du mėnesius. Buriuotojas dažnai užsukdavo į uostus, apsistodavo jam patinkančiose salose.

Be sustojimo per dešimt mėnesių ir vieną dieną pirmasis Žemės rutulį 1968 metais apiplaukė profesionalus šturmanas Robinas Knoksas Džoktonas su keču „Sunhail”. Dabar modernios jachtos tai atlieka per 2-3 mėnesius.

Vienišių buriuotojų daugėja, nes tobulėja jachtų valdymas. Nors šiuolaikinės jachtos ir prikrautos modernios aparatūros, tačiau motorinių laivų kapitonams yra ko jaudintis, kad kartais nepaskandintum kokio nors miegančio vienišiaus.

Kam tos jachtos – geriau daržas

Didžiųjų laivų jūrininkų požiūris į buriuotojus priklauso nuo jų pasaulėžiūros, supratimo apie jachtų valdymą ir romantikos jausmo.

Kartais laviruodama jachta artėja prie laivo ir kai kurie kapitonai neiškentę pradeda šaukti -„Kur jis, po velnių, lenda…”, nors jachtai pasukti užtenka kelių sekundžių.

Vasarą, plaukdamas Danijos sąsiauriais ar Elbės upe iš Hamburgo, matai šimtus jachtų. Jų įgulas sudaro ir pagyvenę, ir jauni, ir net vaikai. Kiekvienas turi teisę žavėtis atvirais vandenimis, kvėpuoti jūros oru, matyti ir jausti bangų žaismą, girdėti vėjo ošimą burių takelaže. Ten didžiųjų laivų jūrininkų tolerancija buriuotojams yra gerokai didesnė.

Tiek tarybiniais metais, tiek vėliau Klaipėdos uosto valdžia ne itin buvo patenkinta buriuotojais.

Kartą dar tarybiniais metais, paprašytas Klaipėdos jachtklubo direktoriaus, apsilankiau pas tuometinį uosto kapitoną aptarti plaukiojimo jachtomis reikalų. Jis buvo buriavimo priešininkas, todėl išgirdau tokius žodžius: „Kam reikalingos jachtos? Geriau poilsio dienas leisti užmiesčio darže”. Man beliko baigti diskusiją. Išeidamas tik pasakiau, kad keista tai girdėti iš jūrų kapitono lūpų.

Taip kalbėti galėjo žmogus, kuris galbūt pasirinko specialybę be pašaukimo. Tačiau galėjo būti ir kita problema. Toje navigacijos mokykloje, kur jis mokėsi, galbūt nebuvo mokomojo burlaivio, o kursantai neturėjo valčių valdymo praktikos. Manau, kad, rengiant navigatorius, jų mokymo procese būtina šiek tiek laiko skirti tiesioginei pažinčiai su pačiais mažiausiais laivais.

Vertėtų prisiminti burines irklines valtis jalus, dar vadinamus „šešiairkliais jalais”. Toks pavadinimas todėl, kad jalo komandą sudaro aštuoni jūreiviai: šeši irkluotojai, vairininkas ir valties vadas. Plaukiant su burėmis irkluotojams nėra ką veikti, o laivyne dykinėjimas nepriimtinas. Todėl būdavo rengiamos jalų lenktynės be vairų valdant jas tik burėmis. Įgula nuolat perbėginėdavo iš priekio į vairagalį ir atvirkščiai. Taip keičiant ir reguliuojant valties diferentą, galima palaikyti reikalingą kursą. Išbandęs tokį buriavimą, kursantas instinktyviai priima ir pasąmonėje užfiksuoja laivo valdymo ypatumus.

Tačiau tokiam ekstremaliam plaukimui dar reikia ir noro. Kartą, dar būdamas kapitono padėjėjas viename suomių laive, uosto reide gavau kapitono leidimą surengti įgulos mokymus valdyti gelbėjimo valtį su burėmis. Bet mokymai neįvyko, nes nebuvo paruoštos burės. Paaiškėjo, kad valčių takelažas buvo tvarkingai supakuotas dar laivų statykloje ir dešimt metų jūrininkai jo nelietė.

Kuo patrauklus romantikas

Užteks kritikos ir neigiamų personažų. Manau, kad dauguma jūrininkų ir motorinių laivų kapitonų tolerantiškai vertina buriuotojus.

Verta paminėti tikrą jūrininką, jūrų kapitoną Saulių Mačiuką. Jis dar jaunystėje tapo buriavimo sporto meistru. Dabar jis vadovauja dideliam, moderniam Lietuvos jūrų laivininkystės motorlaiviui „Alka”.

Leidinyje „Jūra” neseniai buvo parašyta, kad buvęs žvejybos laivyno kapitonas Piotras Riabko, išėjęs iš laivyno, ne tik buriuoja, bet ir gyvena jachtoje.

Jaunystėje pradėję buriuoti, greitai pamatėme ir supratome skirtumą tarp buriuotojų lenktynininkų ir buriuotojų romantikų. Sportininkai visas jėgas atiduoda treniruotėse, dega noru dalyvauti varžybose, pakliūti į aukštesnio lygio regatas. Romantikai daugiau ruošdavo ir puošdavo savo laivelius, skaitydavo retai tada gaunamą literatūrą apie buriavimą.

Laimėti tarptautinėse regatose vien talento neužtenka. Reikia turėti brangų inventorių, gerą trenerį, rėmėjų.

Visai kitoks yra buriuotojo romantiko gyvenimas. Pavyzdžiui, kiekvieną rudenį vyksta „Budžio” taurės regata. Dalyvauja įvairių klasių, skirtingo dydžio ir buringumo laivai. Laimėtoju tampa ne greičiausias, o buriuojantis grakščiausiai. Nugalėtoją teisėjai nustato vadovaudamiesi „geros jūrų praktikos” principais, kai kreipiamas dėmesys į švartavimosi manevrą, įgulos aprangą ir elgesį, burių nuleidimo ir jų suringavimo tvarką, vėliavos išvaizdą ir kita.

Manau, kad taip ugdomas ne sportininkas robotas, bet buriuotojas romantikas. To mokė mus jaunystėje Trakuose ir Klaipėdoje ne sporto treneriai, bet tvarką suprantantys žmonės, tokie kaip S.Marcinkevičius, Z.Mačiukas, F.Vainoras.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Transportas su žyma , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.