Kruvinas tostas ir Lietuvos garbė

Vilnietė Zinaida Nemilenceva pakraupo Rusijoje sužinojusi savo sūnaus nužudymo aplinkybes. Įniršio pagautas, nebesivaldantis maskvietis Aleksejus Šukalo iš pradžių mirtinai sužeidė, o paskui žiauriai mušė merdintį Lietuvos pilietį. Agentūros „Interfaks” duomenimis, tragedija įvyko po to, kai vilnietis neva atsisakė išgerti už rusų armiją ir pavadino ją okupacine.

Jurijus Petrovskis, 48 metų tolimųjų reisų vairuotojas, buvo žiauriai nužudytas Novgorodo srities Valdajaus rajono Jaželbicų kaime naktį iš kovo 28-osios į 29-ąją.

Jurijus dirbo UAB „Liemonta”. Lemtingoji kelionė prasidėjo Lenkijoje, kur į Jurijaus vairuojamo vilkiko priekabą buvo prikrauta naujos buitinės technikos. Krovinį, pakeliui užsukant į Vilnių ir Maskvą, reikėjo pristatyti į Sankt Peterburgą. Muitinės formalumus, kaip ir priklausė, vairuotojas atliko Maskvoje.

Tuo metu jam paskambino iki šiol nenustatyti asmenys (spėjama, kad tai galėjo būti krovinio savininkai – red.) ir pareikalavo, kad vairuotoją ir krovinį į Sankt Peterburgą lydėtų ginkluotas vienos apsaugos firmos darbuotojas. Nepatvirtintais duomenimis, apsaugininkas į lietuvio vairuojamą automobilį įlipo muitinėje. Kaip vėliau nustatyta, tai – 1973 metais gimęs Maskvos gyventojas Aleksejus Šukalo. Vyriškis buvo ginkluotas 9 milimetrų kalibro kulkomis užtaisomu IŽ markės pistoletu.

Vyriškiai drauge turėjo keliauti bemaž 800 kilometrų iš Rusijos sostinės į Sankt Peterburgą. Šiandien niekas nepasakys, kaip jiems sekėsi bendrauti. Tačiau kovo 28 dieną Jurijaus žmonai išsiųsta trumpoji žinutė buvo liūdna. Iš jos turinio moteris suprato, kad vyrui ne viskas klojasi gerai. Paskutinis vyro sakinys buvo: „Iročka, aš tave labai myliu”.

Iki Sankt Peterburgo likus 330 kilometrų, vyrai sustojo nakvynės. Jaželbicų kaime esanti kavinė „Alionuška” nuo seno pamėgta tolimųjų reisų vairuotojų. Prie kavinės įrengta nedidelė saugoma aikštelė, kad jie galėtų trumpam palikti prekių prikrautus vilkikus. Iš pradžių kurį laiką vyrai sėdėjo automobilyje. Zinaidos tvirtinimu, sūnus buvo ypač doras ir pareigingas žmogus, todėl jis greičiausiai nesiryžo palikti vilkiko, nuo kurio dar Rusijos sostinėje buvo nuimtos plombos. Vidurnaktį keliautojai neištvėrė ir užsuko į „Alionušką”. Pareigūnų duomenimis, kavinėje vyrai vaišinosi alkoholiu. Nustatyta, kad Jurijus buvo sužeistas tarp 24 valandos ir 2 valandos nakties. Tos pačios kovo 29-osios rytą, 10 valandą, jis mirė rajono ligoninės reanimacijoje.

Aplankė dvasia?

Tą dieną apie 12 valandą ponia Zinaida pasijuto blogai. „Nežinau, kas su manim darėsi, – verkdama „Lietuvos žinių” žurnalistei pasakojo motina. – Neradau sau vietos – taip nejauku, taip bloga buvo… Staiga vidury dienos visai aiškiai pamačiau – sūnus įeina į kambarį, aukštai keldamas kojas! Po akimirkos supratau, kad man tik pasirodė. Uždegiau žvakelę, ėmiau melstis: mes, tikintys žmonės, į Dievą dažnai kreipiamės”.

Motina prisiminė, kad tarp jos ir sūnaus buvo itin stiprus emocinis ryšys. Kaskart grįždamas iš kelionių, perkirtęs Lietuvos sieną jis paskambindavo ir pasakydavo: „Mama, nesirūpink, aš jau Lietuvoje”. Galima tik spėlioti, ar motiną aplankiusi vizija reiškė tą patį: „Mama, grįžau!”

Kankinanti kelionė

Netrukus Zinaidai paskambinęs anūkas pranešė, kad Rusijoje užmušė tėtį. Žuvusiojo našlei telefonu apie tai pranešė rusų prokuratūros darbuotojai.

„Buvo be galo klaiku, tačiau netrukus visi supratome, kad reikia skubiai veikti”, – prisiminė Zinaida.

Vilniečiai išskubėjo į Rusijos gilumą. Ekipažas be poilsio važiavo parą. Automobilis vos atlaikė rekordinį lėkimą prastais Rusijos keliais.

Morge artimieji pastebėjo, kad ant velionio kūno buvo daug kraujosruvų ir kitų mušimo žymių. „Laimė, kad mano anūkas supratingas – turėjo fotoaparatą ir viską fiksavo”, – pasakojo Zinaida. Vėliau sumušto Jurijaus nuotraukos jai padėjo grumiantis su vietos prokuratūra dėl kaltinimų žudikui. Kūną pargabeno viena Lietuvos laidojimo firma.

Tyrimas sukėlė įtarimų

Novgorodo srities Valdajaus rajono prokuratūroje dėl Petrovskio nužudymo buvo iškelta baudžiamoji byla. Tyrimą atliko jaunesnioji justicijos patarėja, prokuroro pavaduotoja I.V.Muravjova.

Kai kurie Rusijos pareigūnų veiksmai motinai iš pat pradžių pasirodė įtartini. „Aš tyrėjai papasakojau, kad į mano sūnų ne tik šovė, bet ir žiauriai sumušė, parodžiau nuotraukas, – pasakojo Zinaida. – Tačiau pareigūnė šių parodymų neužrašė. Tuomet, skaitydama protokolą, pati savo ranka įrašiau, kad sūnus žiauriai sumuštas… Atvykusi kitą kartą susipažinti su dokumentais išvydau, kad šie mano parodymai baltai užtepti, o šalia – tyrėjos įrašas: „Ištaisymais tikėti”.

Kai pasipiktinusi moteris su skundu kreipėsi į Muravjovos viršininką, šis iš savo kabineto šūktelėjo sekretorei, kad „jokių skundų nepriima”.

Įėjusi į pareigūno kabinetą Zinaida pareikalavo jos skundą oficialiai užregistruoti arba įrašyti, kad jis nepriimamas. Taip moteriai pavyko gauti įrodymus apie pateiktą skundą. Vėliau pareigūnų veiksmus ji apskundė Novgorodo apskrities prokuratūrai.

Tik atkaklumu pavyko pasiekti, kad teismui būtų pateikti faktai ir apie nužudymą, ir apie kankinimą.

Pasak motinos, apie pareigūnų darbo kokybę liudija ir kiti faktai. Auksinis sūnaus žiedas dingęs, piniginėje likę tik 10 litų. Moteris nežino, kiek sūnus turėjo pinigų, tačiau ji negali patikėti, kad į tolimą kelią svetimoje valstybėje jis vyko turėdamas vos kelis lietuviškus pinigėlius.

Vartydama bylą Zinaida rado įtariamojo žudiko žmonos prokuratūrai rašytą raštelį, kad ši pasiima sidabrinį kaklo pakabuką – kryželį su grandinėle. Maskvoje gyvenančiai Marinai Šukalo pareigūnai atidavė ir pinigus bei banko kortelę. Moteris įtaria, kad šie daiktai priklausė jos velioniui sūnui, nes jo banko kortelė ir pakabukas dingo.

Vėlyvas pranešimas

Zinaida Rusijoje pasamdė advokatą ir važinėjo į visus teismo posėdžius. Moterį pasiekė kalbos, kad įtariamąjį ketinta išleisti už užstatą. „Turbūt tenykščiai pareigūnai manė, kad manęs nebus: brangu, tolimas kelias, – spėliojo moteris. – O aš važiuoju, kad ir kiek man tai kainuotų. Į Valdajaus rajoną iš Lietuvos galima patekti važiuojant traukiniu į Maskvą. Rusijos sostinėje tenka persėsti į kitą traukinį”.

Byla teismą pasiekė gegužės 19 dieną, o pirmasis posėdis buvo paskirtas gegužės 25-ąją. Bylą nagrinėjo Valdajaus teismo pirmininkė T.I. Karavaeva. Ji ir pranešė Zinaidai apie posėdžio datą. Apgalvoti kelionės maršrutą, susiruošti, įsigyti bilietus buvo likusios kelios dienos.

Antrajame teismo posėdyje žudikui buvo paskirta psichiatrinė ekspertizė. Šukalo pritaikytas vienas iš lengvesnių Rusijos baudžiamojo kodekso straipsnių dėl nužudymo, pagal kurį laisvė gali būti apribota iki 8 metų. Artimieji ketina siekti, kad kaltinimai būtų perkvalifikuoti į nužudymą iš chuliganiškų paskatų, visuomenei pavojingu būdu ir būtų baudžiama iki 18 metų laisvės atėmimo bausme.

Kas įvyko „Alionuškoje”

Artimųjų tvirtinimu, liudytojai teisme papasakojo, kad prie kavinės staliuko Jurijus ir žudikas kalbėjosi apie armiją. Tikriausia žudikas į Jurijų šovė netikėtai. Jurijus aukštas, beveik 2 metrų ūgio, plačių pečių, tad kitu atveju greičiausiai būtų apsigynęs.

Ponios Zinaidos tvirtinimu, žudikas į jos sūnų šovė šiam sėdint už stalo. Per krūtinės ląstą įėjusi kulka iš viršaus žemyn perskrodė gyvybiškai svarbius organus ir įstrigo dubens kauluose.

Kavinės darbuotojai artimiesiems pasakojo, kad kraujo iš pradžių nebuvo matyti, nes Jurijus žaizdą užsidengė ranka. Todėl Šukalo greičiausiai pamanė, kad nužudyti vairuotojo nepavyko.

Žmogžudys į kavinės sienas ir lubas iššaudė visą apkabą. Išsigandęs personalas išsilakstė slėptis. Kažkas iškvietė miliciją, tačiau, kol ji atvyko, žmogžudys toliau siautėjo. Vienas jaunas vyriškis mėgino gelbėti lietuvį, tačiau buvo sumuštas. Šukalo, pribėgęs prie mirtinai sužeisto lietuvio, daužė kumščiais jo veidą, plėšė lūpas. Liudytojai pasakojo, kad Jurijus iš paskutiniųjų maldavo nebekankinti.

Atvykusi policija banditui uždėjo antrankius, tačiau šis juos nusiplėšė. Teko surišti laidais. Pasakojama, jog laižydamas nuo savo plaštakų kraują žmogžudys džiūgavo pagaliau nors kartą gyvenime atsigersiąs prakeikto lietuvio kraujo.

Taip pat tvirtinama, kad prieš nelaimę žudikas kartojęs, kad vis tiek „užmuš nors vieną lietuvį”.

Liudytojai girdėję, kad apsaugininkas piktinosi, kad jie, lietuviai, atvyksta į Rusiją užsidirbti.

Talismanas neišgelbėjo

Jurijus į keliones pasiimdavo mamos dovanotą auksinį žiedą. Tai buvo tarsi širdžiai brangus talismanas, turėjęs saugoti kelionėse. Žiedas, kaip ir kiti brangesni daiktai, dingo.

Skubiai išgabentas į reanimaciją, Jurijus išgyveno kelias valandas. Prasidėjus vidiniam kraujavimui, jis neteko 3,5 litro kraujo.

Motina stebėjosi: „Jei tas Šukalo norėjo, galėjo gerti už savo šalies armiją. Jis – už savo, Jurijus už savąją. Tačiau kaip galėjo reikalauti, kad sūnus gertų už rusų armiją?”

Niekas nesigilino, kad Jurijus – ne lietuvis. Jo tėvai iš Baltarusijos, į Lietuvą dirbti atvyko 1957 metais ir čia liko. „Manęs Lietuvoje niekas niekada nėra įžeidęs tautiniu pagrindu, lietuviai – puikūs žmonės, visada turėjau daug bičiulių lietuvių. Kai važiuodavau į Rusiją dėl bylos, mano kaimynė Angelė jaudindavosi, kad tik man kas nors nenutiktų, – pasakojo moteris.- Jei neilgam išvykstu, pasiilgstu Lietuvos ir skubu grįžti”.

Moteris įsitikinusi, kad jos sūnus prisiminė sovietų armijoje matytą „tvarką” ir gynė savo nuomonę apie šią armiją. Galbūt jis ir pavadino Rusijos armiją okupacine, taip užsitraukdamas Šukalo neapykantą. Zinaidos anūkas tarnavo Lietuvos armijoje Vilniuje, ir čia buvę daugiau tvarkos.

„Mano sūnus pasielgė teisingai… Kodėl jam už tą armiją gerti? Jis joje yra tarnavęs ir žinojo, kokia ten tvarka”, – pakartojo motina, nesigailinti dėl sūnaus ištartų žodžių.

Politinis atspalvis

Užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento direktorius Vaidotas Verba vakar susitiko su žuvusiojo artimaisiais. Paklaustas, ar pasitvirtino versija dėl politinės žmogžudystės, Verba sakė, kad to negali „nei patvirtinti, nei paneigti”, tačiau priminė, kad kol kas remiamasi tik žiniasklaidos išplatintomis prielaidomis. Sankt Peterburge esantis Lietuvos Generalinis konsulatas Rusijos užsienio reikalų ministerijai išsiuntė oficialią notą prašydamas pateikti oficialią informaciją apie minėtą įvykį ir bylą. Verbos teigimu, nuo šiol teismo posėdžiuose dalyvaus konsulato darbuotojai. „Visų mūsų pareiga prisidėti, kad kaltininkas gautų teisingą atlygį, ministerija ir konsulatas atidžiai seks teismo procesą”, – pažadėjo Konsulinio departamento direktorius. Tačiau jis pabrėžė, kad jokio spaudimo Rusijos teisėsaugai nebus daroma. Verbos tvirtinimu, žuvusiojo šeima stebėjosi, kad bylai mėginama suteikti politinį atspalvį, nes nusikaltimo motyvai ir aplinkybės paaiškės tik teismui išnagrinėjus visas aplinkybes.

Užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Violeta Gaižauskaitė priminė, kad Užsienio reikalų ministerija šeimai suteikė visą reikalingą pagalbą, o kištis į Rusijos teisėsaugos reikalus Lietuva neturi teisės.