Į Fudži kalną užkopę šeimos nariai įsitikinę, kad milžiniškos kainos ir sunkumai keliaujant po Tekančios saulės šalį tėra mitas
„Na, taip, ten nėra pigu, daug japonų išties nemoka angliškai, tačiau ten saugu, turistams mielai padeda kiekvienas japonas ar bet kokios srities darbuotojas, o stebinančių ir įdomių dalykų Japonijoje – apstu”, – tikino skubių siuntų Lietuvoje UPS vadovas, daktaras Vladas Lašas. Šeimynines keliones Lašai rengia dažnai. Neseniai pabuvoję Peru, dabar kauniečiai pasirinko Tekančios saulės šalį.
Už 1000 kilometrų dingę daiktai atsirado
Į Aziją išvyko 48 metų V.Lašas, jo žmona Audronė, jų vaikai – 20 metų Dalia, 17 metų Vaidotas bei Vlado brolio Gedimino vaikai – japonų kalbą besimokanti 20 metų Audronė ir 21 metų Algirdas.
„Iš anksto sužinome, kai du kartus per metus anglų „British Airways” daro dideles nuolaidas, – pasakojo V.Lašas. – Maršrutą, pasirinkdami studentiško lygio patogumus, iš anksto sudarome patys, pasinaudojame ten gyvenančių draugų, pažįstamų pagalba. Šį kartą jaunimas gavo užduotį sudaryti maršrutą”.
Japonija stebino ir žavėjo. Po įspūdingos kelionės greituoju traukiniu Audronė paliko rankinę su telefonu ir užrašų knygute. Užėjusi į kito miesto stoties rastų daiktų skyrių Audronė paaiškino, jog paliko daiktus. Susisiekę japonai informavo, kad rankinė yra už 1000 kilometrų.
„Viską suderinę, užmokėję 20 litų, paskutinę dieną Tokijo viešbutyje daiktus radome savo kambaryje, – mūsų šalyje dar nelabai įprastus dalykus pasakojo UPS vadovas. – Jie prastai kalba angliškai, bet noriai padeda užsieniečiams”.
Stebino
Išvykos prie Fudži kalno metu pasiteiravę kelio, lietuviai pamatė, kai keleivis nuėjo prie maršrutinio autobuso vairuotojo, o šis per garsiakalbį paskelbė, jog reikia pagalbos. Keliolika minučių autobuse vyko gyva diskusija. Deja, niekas nežinojo kelio, tuomet vairuotojas išlipo ir, paskambinęs telefonu, išsiaiškino, kur reikia vykti kauniečiams.
Pirmą kartą prieš septyniolika metų buvęs Japonijoje V.Lašas prisipažino, kad tuomet patyrė didesnį šoką. Dabar stebino naujųjų technologijų šuolis.
„Pirmą vakarą mūsų gidu buvo studentas, su kuriuo susirašinėjo brolio dukra Audronė, – pasakojo V.Lašas. – Važiuodamas jis nuolat dirbo mobiliojo ryšio telefonu: išsirinkdavo kas atidaryta, kas uždaryta, koks traukinių, autobusų tvarkaraštį kur transporto kamštis.
Pritarusi tėčiui Dalia Lašaitė šypsodamasi prisiminė ir tualetus. Prie maždaug 2000 litų kainuojančio unitazo – daugybė mygtukų: muzikai, temperatūrai reguliuoti. Ant bakelio – nedidelė kriauklė. Vos įėjus į tualetą unitazo dangtis atsidaro automatiškai.
Japonės žavisi europiečiais
Japonai? Labai mandagūs, besišypsantys, nuolankūs, ypač moterys. Europiečiai vyrai labai populiarūs tarp jaunų japonių.
„Kai japones fotografuodavo mano brolis, jos šypsodavosi, mojuodavo, nevengdavo bendrauti, – šypsojosi D.Lašaitė. – Tačiau kai fotografuodavau aš, jų reakcija būdavo šaltesnė. Moterys europietės nėra tokios populiarios, kaip vyrai. Tiesa, jaunesnioji japonų karta maištaujanti. Ir daugelis rengiasi, ypač garsiame Šibuja rajone, atvirai, stilingai, net iššaukiančiai”.
„Expo 2005” parodoje apsilankę Lašai vilkėjo vienodais marškinėliais, ant kurių žemėlapyje išryškinta Lietuva.
„Japonams nereikėjo aiškinti, kur mūsų šalis, – šyptelėjo V.Lašas. – Beje, kai kurie puikiai žinojo mūsų šalį, paminėjo Sugiharą. Beje, mūsų šalies paviljono direktorė Sandra pavaišino lietuvišku alumi, kuriuo mielai mėgaujasi užsieniečiai, ypač anglai”.
Kopimo sezonas prasidėjo liepos 1-ąją
Į aukščiausią, Fudži kalną, kurį japonai vadina šventuoju, įkopė keturi kauniečiai. V.Lašo žmona ir jaunoji Audronė pasiliko kalno papėdėje, prieš tai pasimeldusios už juos šventykloje.
„Kopimas, reikalaujantis fizinių jėgų, nėra labai pavojingas, – pripažino V.Lašas. – Tam nereikia profesionalios alpinistų įrangos. Nuo liepos 1 dienos prasideda sezonas (tikima, kad kiekvieno japono pareiga įkopti į Fudži). Būna, kad per dieną į 3776 metrų aukščio kalną įlipa apie 3000 japonų”.
Apie 6 valandą, išėję pėsčiomis pro Fudži Sengen šventyklą senuoju keliu, kurį pasirenka labai mažai japonų, sulaukę ant kalno saulės patekėjimo, į viešbutį kauniečiai grįžo apie 24 valandą. Pakeliui jie sutiko tik du vyresnio amžiaus keliautojus, kurie nelipo iki kalno viršūnės.
„Japonai gan griežtai laikosi taisyklių ir nuo liepos pirmos dienos, kai paskelbiamas sezono atidarymas, vienas po kito keturiais parengtais keliais kopia į Fudžį”, – teigė V.Lašas.
Pradėjo vaidentis
„Apsiginklavę” saulės akiniais bei kremu, specialiais batais, kopdami į viršų kauniečiai greitai išgėrė po 2 litrus vandens. Pakeliui yra kelios vandens atsargų vietos. Lašai nusistebėjo, kai kalno viršuje pamatė… gėrimų automatus. Tokijuje toks gėrimas kainuodavo apie 3, tačiau ant Fudži kalno (servisas!) įrengtame automate – 10 litų.
Ar kopiant Fudži labai gražu?
„Kol nepasieki debesų, vaizdas įdomus, tarsi viską matytum iš balkono: mišką, ežerus, lygumas”, – bandė perteikti vaizdus V.Lašas.
„Nematėme ledynų, tačiau iš viršaus vaizdas taip pat gražus, greta – krateris, ant uolų išrašinėti senoviški hieroglifai, – įspūdžius vardijo D.Lašaitė, kuri Šveicarijoje kopė į šiek tiek aukštesnį kalną. – Leisdamiesi pasinaudojome ir iš žvyro supilta „čiuožykla”.
Ekstremalios situacijos? UPS vadovas šyptelėjo prisiminęs, kai jaunimui pradėjo vaidentis, girdėtis įvairūs garsai. Tamsoje lietuviai išklydo iš kelio ir vėlavo grįžti: GSM ryšys Japonijoje neveikė. Nusileidę jie padėjo pasiklydusiems kinams, kurie nežinojo, kur rasti savo paliktą automobilį.
Prie artimiausio namo, kur pamatė degančią šviesą, lietuviai su kinais tikėjosi išsikviesti taksi, bet nustebęs šeimininkas nežinojo, kaip tai galima padaryti. Tuomet kinai pasiūlė iškviesti policininkus, tačiau šie angliškai nemokėjo nė žodelio. Iš keblios situacijos išgelbėjo ištisą parą dirbančios parduotuvėlės darbuotojas, iškvietęs taksi ir perspėjęs, kad kelionė gali kainuoti apie 300 dolerių.
„Tačiau už naktį nuvažiuotus 25 kilometrus, žinodami japonų tarifus, nustebome, sumokėję tik apie 150 litų”, – prisiminė Lašai.
Nuolankus dėkingumas
Tradicinio japonų stiliaus viešbutyje teko miegoti ant grindų, susisupti į egzotiškus chalatus, prie tualeto, įėjimui į kambarius buvo padėtos skirtingų spalvų šlepetės.
„Su batais į viešbutį neįleistų, daugelis vaikščioja su šlepetėmis”, – aiškino V.Lašas. Verslininkas bei keliautojas dar prisiminė epizodą traukinyje. Prie jo žmonos Audronės buvo viena laisva vieta. Įlipo dvi senyvo amžiaus moterys ir viena kitai pradėjo siūlyti atsisėsti į laisvą vietą. Nesibaigiant japonių „ginčams”, savo vietą, kad galėtų atsisėsti abi japonės, užleido Vlado žmona.
„Jos dėkojo ir lankstėsi, dėkojo ir lankstėsi, – šypsojosi V.Lašas.- Atsisėdusios įteikė vieną iš savo puokštės gėlių Audronei. Po keliolikos sekundžių – man. Vėl dėkojo, po to pasiūlė arbatos”.
Japoniški patiekalai? Patiko ne visiems. Prie jų negalėjo įprasti Algirdas.
„Atneša kažkokią „kempinę” (tofu – aut. pastaba) ir sunku suprasti, kas tai, – šyptelėjo Dalia. – Ryžiai – priimtiniausias patiekalas, bet jie buvo užpilti kažkokiais smulkiais kirminėliais”.
500 kilometrų – menkniekis
Lašai aplankė daugybę paviljonų, parodų, dalyvavo rytinėje arbatos gėrimo ceremonijoje, pamatė įspūdingą „Toyota” koncerno miestelį bei parodoje pristatytą naują greitaeigį traukinį, kuris galės važiuoti 500 kilometrų per valandą greičiu.
UPS vadovas V.Lašas šyptelėjo prisiminęs, kaip sutarė susitikti su viena pagyvenusių japonų šeima. Kauniečiai ir japonai susitiko 5 valandą ryte Kiote. Į aštuntą dešimtmetį įkopę japonai atvyko su nedideliais lagaminukais ant ratukų. Paskui senyvo amžiaus japonus buvo nelengva spėti. Vėliau Lašai sužinojo, kad japonai atvažiavo 500 kilometrų.
„Neįprasta, ar ne? Tarsi mes pasiskambintume į Taliną, sėstume į traukinį ir sutartume po kelių valandų susitikti, apžiūrėti miestą ir pavakarieniauti”.
Darius SĖLENIS