Birželio 29 dieną Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje pirmą kartą Lietuvoje atidaroma pasaulinio lygio paroda „Marc Chagall ir kiti avangardistai”.
Šią kolekciją Lietuvai pristato Vitebsko Marko Šagalo muziejus. Parodoje bus galima pamatyti ir kitų to meto avangardistų Vasilijaus Kandinskio, Georges Braque, Andre Massono, Fernando Leger, Alexander Calder, Pablo Picasso, Raoul Ubak, Joan Miro, Henri Matisse, Bazen, Antoni Tapies, Piere Paliu, Pierre Tal-Coat darbus. Paroda veiks iki liepos 30 dienos.
„Rembrantas mane tikrai myli…”
Markas Zacharovičius Šagalas gimė 1887 m. liepos 6 d. Vitebske, žydų prekeivių šeimoje. Jis buvo pirmagimis tarp aštuonių vaikų. 1900 m. Markas pradėjo mokytis keturmetės mokyklos verslo klasėje, tačiau būdamas 17-os mokslus metė.
Būtent tada Markas susidomėjo daile. Į savo studiją jį mokiniu priėmė žinomas Vitebsko dailininkas Judelis (Jurijus) Penas. M. Šagalas studiją lankė vos porą mėnesių.
1907 m. M. Šagalas išvyksta į Peterburgą. Dvejus metus mokslo pas Nikolajų Rerichą menų mokykloje dailininkas vėliau pavadins prarastu laiku. 1910 m. jis pereina į E. Zvancevos menų mokyklą. Čia jaunąjį dailininką moko Leonas Bakstas ir Mstislavas Dobužinskis.
Garsus juristas ir visuomenės veikėjas Maksimas Vinaveris pirmasis pastebi M. Šagalo talentą ir skiria jam stipendiją dailės studijoms Paryžiuje. Dailininkas įsikuria garsiajame Monparnase. 1914 m. Berlyne, žurnalo „Šturmas” galerijoje, surengia pirmąją personalinę parodą. Po vernisažo M. Šagalas grįžta į Rusiją.
1915 m. M. Šagalas susituokė su Bela (Berta) Rozenfeld, turtingo juvelyrikos prekeivio dukra. Jaunatviškai aistringai M. Šagalas mylėjo savo žmoną visus 29-erius jų bendro gyvenimo metus. Bela jam buvo ne tik mylima moteris, dukros mama ir šeimos židinio puoselėtoja, bet ir mūza.
Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė dailininkui po tuoktuvių sugrįžti į Paryžių. M. Šagalas buvo mobilizuotas į armiją. Žmonos brolis jam parūpino karinę tarnybą atitinkantį darbą centriniame kariniame pramoniniame komitete Petrograde.
1918 m. M. Šagalas grįžta į gimtąjį Vitebską, tais pačiais metais įkuria čia dailės mokyklą, pats dirba joje mokytoju, vėliau direktoriumi.
1920 m. M. Šagalas su šeima išvyksta į Maskvą. Čia jis rašo: „Staiga man kilo idėja užeiti pas Demjaną Bedną, su kuriuo drauge tarnavome karinėje kontoroje. Jis dabar kaip tik gyvena Kremliuje. Paprašysiu, kad jis su Lunačarskiu pasistengtų, kad mane išleistų į Paryžių. Pakaks, nenoriu būti nei mokytoju, nei direktoriumi. Noriu tapyti paveikslus.
Visi mano ikikariniai darbai liko Berlyne ir Paryžiuje. Ten, mano studijoje, daugybė eskizų ir nebaigtų darbų. Mano geras draugas poetas Rubineris iš Vokietijos rašė: „Tu gyvas? Žmonės kalba, kad žuvai fronte. Ar žinai, kad čia tapai įžymybe. Tavo paveikslai pagimdė ekspresionizmą. Jie parduodami labai brangiai, bet nesitikėk gauti pinigų iš Valdeno. Jis mano, kad tau pakaks garbės”.
Na ir gerai. Geriau galvosiu apie artimuosius: apie Rembrantą, apie mamą, Sezaną, senelį, žmoną.
Išvažiuosiu bet kur: į Olandiją, pietinę Italiją, Provansą ir pasakysiu, plėšdamas marškinius nuo krūtinės: „Brangieji mano, matote, grįžau pas jus, bet man čia bloga. Vienintelis mano troškimas tapyti paveikslus.
Nei carinei, ne tarybinei Rusijai aš nereikalingas. Manęs nesupranta. Aš čia svetimas. Užtat Rembrantas tikrai mane myli”. (Markas Šagalas, iš knygos „Mano gyvenimas”).
Ir jis išvyko. Iš pradžių į Berlyną, po to į Paryžių bei JAV. M. Šagalas nugyveno ilgą gyvenimą, 98 metus.
Savo kūryboje M. Šagalas supynė senąsias ir moderniąsias meno tendencijas, tapė peizažus, įvaldė skirtingas raižinio technikas, kūrė sąmojingas ir išraiškingas iliustracijas, reikšmingus scenografijos darbus, paliko didžiulį tapybos ir litografijos darbų ciklą, mozaiką.