Dabartinė rinkimų tvarka – patogi korupcijai, iškreipianti rinkimų rezultatus valdančiųjų partijų ir koalicijų naudai
Seimo rinkimai jau praeityje, tačiau artėja nauji – savivaldybių tarybų. Ką turėtume daryti, kad nepasikartotų ankstesnės klaidos, būtų išsklaidyti bet kokie įtarinėjimai, jog balsavimas vyko neskaidriai ar nesąžiningai?
Policijos postai nepadėjo
Praėjusieji Seimo rinkimai pasižymėjo ypatumais, kurie iš dalies nulėmė ir jų baigtį. Tam tikroms jėgoms pavyko sužaisti pagal Leniną: valdžios ėmimą susieti su pašto užėmimu. Rinkimų išvakarėse lyg ir netikėtai plykstelėjo balsavimo paštu bumas. Kažkas paspaudė, kad Seimo rinkimų įstatymo balsavimo paštu postulatai pradėtų veikti norima kryptimi. Ir tučtuojau pasipylė informacijos srautas. Apie balsų kainas, pirkimo būdus, vieną kitą demaskuotą atvejį. Pasigirdo valdingas trinktelėjimas dėl policininko budėjimo prie kiekvieno pašto. Tai nepadėjo. Nes policininką reikėjo statyti ne prie kiekvieno pašto, o prie kiekvieno paštininko.
Rinkėją parsiduoti pastūmėjo skurdas. Per rinkimus ši blogybė išplito po šalį – nuo prastų dujų baliono iki alaus butelio už balsą. Nereikia būti sekliu, kad nustatytum, kuris kandidatas balsus pirko. Ten, kur balsavusių paštu už vieną kandidatą procentas maždaug lygus įprastai balsavusių procentui, toje rinkiminėje apylinkėje prekybos balsais paštu nebuvo. Nes normaliomis sąlygomis, balsavusius abiem būdais veikia tie patys dėsningumai, tai ir balsai turėtų pasiskirstyti tolygiai. O ten, kur meilę vienam kandidatui rinkėjai parodė išimtinai paštu, tai greičiausiai buvo meilė iš išskaičiavimo.
Viskas vienose rankose
Balsų pirkimui – pardavimui balsuojant paštu padeda labai aiški ir, labai tikėtina, tyčia palikta spraga Seimo rinkimų įstatyme. Pagal jį, vienam pašto darbuotojui, net jeigu tai laiškanešys su nebaigtu viduriniu išsimokslinimu ir neįtikėtinai maža alga, suteikta teisė atstoti visą apylinkės rinkimų komisiją. Vienose rankose atsiduria biuletenių blankai, rinkėjų sąrašai, visos kitos tik komisijai priskirtinas balsavimo priemonės. Be jokios išorinės kontrolės, kur ir kaip saugomi pašte biuleteniai su balsais. Be jokių liudytojų, galinčių matyti, kaip elgiasi paštininkas akis į akį su garbaus amžiaus rinkėju. Gal neleistinai agituoja balsavimo dieną, gal pakeliui nuo rinkėjo pas rinkėją atklijuoja dar neuždžiūvusį voką ir pakeičia ar bent sugadina biuletenį, juk ne veltui nuogirdos nurodo 1000 litų kainą pašto padaliniui už „teigiamą” rezultatą.
Visa tai dar ir dėl to, kad labai keistai atkirstas komisijos narių ir stebėtojų dalyvavimas balsavimo paštu procedūroje. Seimo rinkimų įstatymas nurodo, kad čia gali dalyvauti ne mažiau kaip du komisijos nariai. Jei gali dalyvauti, tai gali ir nedalyvauti. Taip ir būna. Komisijos narių ir paskutinių rinkimų metu į paštą niekas nei siuntė, nei kvietė. O vienoje rinkiminėje apygardoje stebėtojus netgi bandė į paštus neįleisti.
Gali ar privalo?
Galiu lažintis, kad minėto įstatymo projekte ar ankstesnėje redakcijoje, vietoje neįpareigojančio žodžio „gali” buvo žodis „privalo”, kuris logiškai prašyte prašosi į tekstą. Betgi mūsų Seimas iki šiol tuo ir pasižymi, kad „taiso” įstatymus, tik ne visada juos pagerina, nes kai kurios pataisos skirtos suteikti pirmenybę kokiai nors interesų grupei. Balsavimo paštu tvarkos dabartinė redakcija, manau, taip pat turi ir autorių, ir užsakovus.
Dar liūdniau, kad įstatymai keičiami vos ne paskutinę minutę. Ar ne keistai atrodo, kad kalintys nuteistieji, dėl solidumo suplakti su būtinosios tarnybos kariais, privalo paštu balsuoti savo iki nuteisimo deklaruotose gyvenamosiose vietose. Tai yra už kandidatus, kurių nei matė, nei girdėjo. Objektyvių priežasčių vyti nuteistuosius balsuoti į namus, nebuvo. Sunku įsivaizduoti, kaip jie savo „sėdimoje vietoje” gavo rinkiminę informacinę medžiagą, kiekvienas iš savo vietovės. O be jos negalėjo realizuoti savo pasyvios rinkiminės teisės. Bet klusni dauguma mygtelėjo reikiamą skaičių mygtukų. Blogiausia – apie įstatymo naujovę daugelis nuteistųjų sužinojo tik rinkimų dieną, atėję balsuoti už jau pasirinktus kandidatus.
Komisijų vaidmuo nepakankamas
Bet grįžkime prie bendros balsavimo paštu tvarkos. Grąžinus į įstatymą žodį „privalo”, viskas stotų į savo vietas. Balsuojantysis paštu turėtų reikalą su rinkiminės komisijos nariais. Tai esminė sąlyga, kad rinkiminė korupcija ženkliai sumažėtų.
Beje, balsavimą paštu, esant nenormaliai plačiam rinkėjų ratui, reikėtų įsprausti į darbo laiko ribas, nes to, kas vyko per paskutinius rinkimus, neįmanoma stebėti.
Štai kaip vyko balsavimas viename kaimo paštų, kuriame autoriui teko būti stebėtoju.
Pašto viršininkė, dirbanti už pusę minimalaus atlyginimo, nuo 8 iki 11.45 val. vienui viena priiminėja balsuojančius pašto buveinėje. Po darbo vienui viena iki išnaktų lanko gausybę bažnytkaimio gyventojų, turinčių teisę balsuoti paštu. Vienintelis laiškanešys su nuosavu žiguliuku vienui vienas tą patį daro kitoje aptarnaujamoje dvi rinkimines apylinkes (šeštadalį administracinio rajono) apimančioje teritorijoje.
Su urna – pas rinkėjus
Dabartinė balsavimo paštu tvarka keistina dar ir dėl to, kad smarkiai purto valstybės kišenę pašto naudai. Pats laikas įstatymu apriboti rinkėjų ratą, paštui palikus tik tuos, kurie rinkimų dieną bus nepasiekiamai toli nuo balsavimo vietos. Visiems kitiems reikėtų grąžinti sovietmetį gyvavusią tvarką, kada dalis komisijos narių rinkimų dieną atveždavo urną tam, kuris neturėjo galimybės ją pasiekti pats.
Kai balsavimo vieta vis tolsta nuo rinkėjų dėl kelionės brangumo ir viešojo transporto paslaugos prastėjimo, kai daugelis rinkėjų ne tik kojų, bet ir batų neturi, siūlyčiau atokesnių vietovių gyventojams urną vežti visiems be išimties. Išnyktų dar neafišuojamas, bet jau praktikuotas „pavėžėjimas” iki balsavimo vietos, dažnai derinamas su kitomis „skatinimo priemonėmis”, tikintis, ir ne be pagrindo, kad kieno vežime būrys rinkėjų sėdi, tos partijos ir rinkiminę giesmę traukia. „Pavėžėjimą” reikia įstatymu uždrausti kartu su jau plačiai žinomu priešrinkiminės išmaldos dalijimu ir kitomis žinomomis balsų viliojimo priemonėmis.
Tvarką reikia keisti
Beje, minimoje kaimo rinkiminėje apylinkėje pastebėtas dar vienas ne visur sutinkamas ypatumas: balsavusiųjų paštu skaičius čia keleriopai viršija įprastai balsavusiųjų skaičių, o balsavusių už vieną iš pretendentų, taip pat sugadintų biuletenių skaičius viršija sveiko proto ribas. To priežastis gali slypėti šaliai žinomame pensionate asmenims su protine negale. Didesnė globotinių dalis turi balso teisę. Iš šalies žiūrint, atrodo, kad daugumą šių nelaimėlių būtų beviltiška suagituoti. Bent jų elgesys balsavimo patalpoje rodė, kad jie iš paskutiniųjų stengiasi įvykdyti paliepimą pažymėti viršutinį ar apatinį (kokį liepta)skrituliuką, jiems įteiktame popieriuke.
Kad šeimos nelaime nebūtų naudojamasi, apie šių nesveikų balsų panaudojimo praktiką turi susimąstyti neįgaliųjų artimieji. Reikėtų priimti teisinį aktą, reglamentuojantį sveikatos patikrinimą šios ir panašių kategorijų asmenų vieną kartą jų gyvenime ar betarpiškai prieš kiekvienus rinkimus, nes reikia matyti juos „balsuojant”, kad pasibjaurėtum ciniška manipuliacija asmenimis, kurių veiksnumas labai abejotinas. Pažymėtina, kad šios kategorijos rinkėjų, prie kalinių tinkančių labiau negu Lietuvos kareivėliai, nelemtoji pataisa į namus balsuoti „neišvarė”. Dabartinė rinkimų tvarka, patogi korupcijai, iškreipianti rinkimų rezultatus valdančiųjų partijų ir koalicijų naudai, turi tikslą neįsileisti prie valdžios naujų jėgų ir asmenybių ir taip išlaikyti kontroliuojamas pozicijas, todėl neabejotinai turėtų būti pakeista.
Vladas Adomavičius