„Tai, ką rašo laikraščiai ir parodo televizija apie įvykius Palestinos Gazos sektoriuje, ir tai, ką ten nuvykęs pamačiau pats, tikrai skiriasi. Niekada ten nenorėčiau grįžti”, – sakė „Lietuvos rytui” Panevėžio teritorinės muitinės inspektorius Vytautas Galvelis.
Šis 31 metų biržietis praėjusių metų gruodį kaip Europos Sąjungos misijos narys metams išvyko dirbti stebėtoju į Gazos sektoriuje esantį Rafacho pasienio postą.
Tačiau po kelių mėnesių 31 metų vyras nutraukė kontraktą ir grįžo į Lietuvą.
Sausio pabaigoje pasikeitus politinei situacijai šiame regione tapo ypač nesaugu.
Laikiną taiką tarp palestiniečių ir žydų vėl pakeitė karo veiksmai.
Kartą V.Galvelis tik atsitiktinai pavėlavo į autobusų stotį Tel Avive, kur sprogo palestiniečių padėta bomba.
Vyriškis nenori prisiminti svetur praleisto laiko. Nutraukdamas kontraktą biržietis nurodė tai darąs dėl asmeninių priežasčių.
Lietuvis buvo vienas pirmųjų misijos narių, apsisprendusių pirma laiko grįžti namo. Vėliau tai padarė dar keli europiečiai.
V.Galvelis sakė gavęs gerą pamoką. Ateityje pasirašydamas panašų kontraktą jis atidžiau įvertintų visas aplinkybes.
* * *
– Kaip pasiryžote keliauti į pavojingą kraštą?
– Praėjusiais metais gavau Muitinės departamento pasiūlymą dalyvauti ES rengiamoje atrankoje į misiją Gazos sektoriuje. Į ją reikėjo atrinkti grupę Europos šalių muitininkų, pasieniečių, kariškių.
Man pavyko pereiti atrankos barjerus. Buvau vienintelis muitininkas iš trijų Baltijos šalių.
– Ar kontrakte buvo numatytas atlyginimas?
– Mums skyrė dienpinigius, iš kurių mokėjome už maistą ir viešbutį. Kiekvienas turėjome tarnybinius telefonus.
Jais buvo galima tam tikrą laiką pasikalbėti ir su namiškiais.
– Kokia buvo jūsų užduotis?
– Tarp Egipto ir Izraelio esančiame Rafacho pasienio poste turėjome stebėti muitininkų darbą.
Tarptautinių stebėtojų pageidavo palestiniečiai. Mūsų misijai neprieštaravo ir izraeliečiai. Buvo žadama užtikrinti mūsų saugumą.
Misijos narius iš Tel Avivo atvežė ir apgyvendino kurortinio Izraelio miestelio Aškelono viešbutyje.
Iš ten mus vežiodavo į Rafachą, esantį maždaug 60 kilometrų nuo Aškelono.
Buvo sudarytas darbo grafikas. Padirbėję vieną dieną turėjome kelias poilsio dienas.
– Kaip būdavo užtikrinamas jūsų saugumas?
– Likus 6 kilometrams iki pasienio tekdavo važiuoti šarvuočiu, kurį lydėjo ginkluoti kariškiai.
Privalėjome vilkėti neperšaunamas liemenes ir būti su specialiais šalmais.
Mums buvo draudžiama vaikščioti po palestiniečių teritoriją. Net nematydavome, kas ten vyksta, nes pasienio zonoje pastatyta aukšta betoninė tvora viską užstoja.
– Kaip jautėtės su tokia uniforma?
– Iš pradžių – linksmai. Bet kolegos, kurie jau ne pirmą kartą dalyvavo panašioje misijoje, sakydavo, kad nėra ko juoktis. Supratau, kad jie turėjo kitokios patirties, apie kurią paprastai nepasakojama.
Laisvalaikiu visi – ispanai, italai, vokiečiai, taip pat ir aš – dėvėjome savo šalių uniformą. Mus vienijo tai, kad turėjome vienodas paprastas liemenes ir beretes.
Tiesa, mums draugiškai buvo patarta kuo mažiau viešumoje demonstruoti tas liemenes. Mat ant jų nugaros arabiškais rašmenimis buvo užrašytas mūsų misijos pavadinimas. O viskas, kas primena palestiniečius, labai žeidžia žydus.
– Kokia buvo vietinių reakcija į jūsų misiją?
– Šalta. Niekas nepuolė draugauti, bet ir neigiamų emocijų nebuvo. Viešbučio personalas su mumis buvo mandagus.
Nedaug ką galiu pasakyti, nes daug laiko tekdavo praleisti viešbutyje. Ypač po to, kai Tel Avivo autobusų stoties parduotuvėje sprogo bomba.
– Tuo metu buvote Tel Avive?
– Taip, tai buvo viena iš mano poilsio dienų.
Mes keliese sėdome į autobusą ir nuvažiavome į Tel Avivą. Pasivaikščioję po miestą, nuėjome į pajūrį. Netrukus būtume ėję į autobusų stotį ir grįžę į Aškeloną.
Bet netikėtai paskambino sunerimę mūsų vadai. Jie teiravosi, kur mes esame. Kai sužinojo, kad pajūryje, nusiramino.
Mat tuo metu autobusų stotyje sprogo palestiniečių padėta bomba. Buvo ir žuvusiųjų, ir sužeistųjų.
Po to įvykio dėl saugumo mums buvo uždrausta išeiti iš viešbučio.
– Ar teko matyti, kaip sulaikoma kontrabanda? Papasakokite apie darbą muitinėje.
– Rafacho pasienio postas jungia Egiptą ir Palestiną. Palestiniečiai naudojasi kainų skirtumu šiose šalyse ir veža įvairius maisto produktus, tabaką.
Teko matyti, kaip sulaikomas didesnis, nei leistina, prekių kiekis. Vieno mano budėjimo metu įkliuvo žmogus, bandęs įsinešti kažkokią šaunamojo ginklo detalę.
Man atrodė neįprastas ir kiek juokingas arabų elgesys. Pavyzdžiui, jeigu jų muitininkai nustatydavo, kad vežama per daug rūkalų ar kitokių prekių, prasidėdavo tikras spektaklis.
Kaltininkas imdavo kažką audringai aiškinti, o paskui kibdavo muitininkui į atlapus.
Dar kiti kontrabandininkai sugauti imdavo verkti, griūdavo ant žemės, kažką šaukdavo.
– Ar bandėte išsiaiškinti, ką reiškė jų šūksniai?
– Šalia mūsų visada būdavo vertėjas. Paprašytas jis versdavo pokalbius į anglų kalbą. Nežinau, ar viską teisingai. Juk nepatikrinsi.
Tačiau tų audringų scenų neversdavo. Sakydavo, kad didžiąją dalį tokios kalbos sudaro keiksmažodžiai.
– Galbūt išmokote arabiškai plūstis?
– Kelis keiksmažodžius turiu užsirašęs. Bet Lietuvoje dar neišbandžiau.
– Ar per tuos kelis mėnesius susiradote draugų?
– Draugų tikrai nesusiradau. Bendraudavau su kolegomis ispanais, vokiečiais. Rusiškai teko pasikalbėti su Izraelyje gyvenančiais išeiviais iš Rusijos.
Vienintelis iš visų misijos narių mokėjau rusų kalbą ir tuo kažkodėl visi stebėjosi.
Gyvenau vienas, nes buvau vienintelis iš Baltijos regiono. Tai irgi lėmė, kad nusprendžiau nutraukti kontraktą.
– Ar galite įvardyti pagrindinę priežastį, privertusią jus grįžti į Lietuvą? Gal pasiilgote artimų žmonių?
– Negaliu įvardyti. Susidėjo visko po truputį. Apskritai ši tema man nemaloni, nesinori kalbėti.
Lietuvoje aš gyvenu su tėvais. Jiems kartais paskambindavau. Turiu seserį ir brolį. Daugiau neturiu ko pasiilgti. Džiaugiuosi sugrįžęs ir dirbdamas įprastą darbą.