„Paklydę paukščiai atlekia prie mano lango, pagieda ir nulekia. Ir geltoni rudenio lapai, be giesmių, skrajoja ir krinta žemėn dejuodami.” Už giliai išjaustas, originalias, geras eiles, tapusias Vakarų literatūros dalimi, žymus indų rašytojas, visuomenės veikėjas Rabindranatas Tagorė (Robyndronath Thakur) 1913 metais gavo Nobelio premiją.
Teisę iškeitė į meną
R. Tagorė gimė Kalkutoje turtingų žemvaldžių šeimoje. Jis buvo jauniausias iš keturiolikos vaikų. Rašytojo tėvas – brahmanas (dvasininkas), dažnai vykdavo į šventas Indijos vietas.
R. Tagorė mokėsi namuose, vėliau keliose privačiose Bengalijos mokyklose, Kalkutos seminarijoje, pedagoginėje mokykloje, Bengalijos akademijoje studijavo kultūrą ir istoriją. 1878 metais išvyko į Angliją studijuoti teisės, bet į Kalkutą grįžo, negavęs diplomo – jį labiau domino menai.
Pirmąjį eilėraštį R. Tagorė parašė būdamas aštuonerių. Keturiolikos metų išleido pirmuosius savo eilėraščius ir kritikos straipsnius, sulaukęs septyniolikos – du eilėraščių rinkinius. Pripažinimo rašytojas sulaukė po penkerių metų, pasirodžius „Vakaro dainų” ir „Ryto dainų” poetiniams rinkiniams.
R. Tagorės eilės sprendė socialines, jaunų žmonių problemas, vaizdavo kaimo peizažus, vietinių žmonių papročius. Jo kūryba tapo liaudies dalimi – paprasti žmonės dainavo dainas pagal jo kūrinius. R. Tagorė rašė eiles, romanus, apsakymus, istorines apybraižas, dramas, vadovėlius bei pedagoginius straipsnius.
Su savo žmona Mrinalini Devi rašytojas susilaukė penkių vaikų. Tačiau vedybinis gyvenimas tetruko vos porą dešimtmečių – žmona mirė. Mirė ir rašytojo duktė bei jauniausias sūnus.
Įsteigė mokyklą
Pagal tėvo testamentą R. Tagorei teko valdyti Šeladeicho dvarą prie Padmos upės. Čia daug rašė, redagavo švietėjišką žurnalą. Po dešimties metų jis persikėlė į kaimą netoli Kalkutos ir 1901 m. atidarė mokyklą. Dėl jos rašytojas pardavė autorines teises leisti savo kūrinius, o jo žmona – savo brangenybes.
Kai 1907 metais vyriausias sūnus išvyko mokytis į JAV, R. Tagorė prisijungė prie jo. Rašytojas labai daug keliavo: aplankė Aziją, Ameriką, Europą, buvusią TSRS.
Anglijoje jis leidėjams parodė savo paties į anglų kalbą išverstas eiles. Kai 1912 metais rinkinys „Aukojimo giesmės” buvo išleistas Anglijoje, R. Tagorę ėmė skaityti ir pripažino Europa.
Būtent už šį rinkinį jis tapo Nobelio premijos laureatu. Rašytojas į apdovanojimų ceremoniją iš JAV atsiuntė telegramą, kurioje padėkojo už „požiūrį, svetimus padarantį giminėmis”. Gautą premiją rašytojas panaudojo mokyklos išlaikymui, kuri vėliau tapo universitetu, kur mokslas buvo nemokamas.
Rašytojui garbės laipsnius suteikė penki universitetai, Tagorė gavo riterio titulą, tačiau jo atsisakė, kai anglų kariuomenė sušaudė taikią demonstraciją.
R. Tagorė kovojo prieš karą, fašizmą, terorą, priespaudą bei okupaciją. Jis laikomas idėjiniu vadu kovoje už nacionalinę Bengalijos nepriklausomybę. R. Tagorės parašyti eilėraščiai tapo himnais: „Liaudies siela” – Indijoje, o „Auksinė Bengalija” – Bangladeše.
Būdamas 68-erių R. Tagorė ėmėsi naujos veiklos – tapybos, paliko net du tūkstančius tapybos darbų, kurie iki šiol eksponuojami Maskvos, Miuncheno, Paryžiaus, Niujorko meno galerijose.
R. Tagorė mirė 1941 m. Kalkutoje po sunkios ir ilgos ligos.