Dramos teatro aktorei Irenai Simonaitytei liepos 7-ąją sukaks jubiliejinis amžius. Liepos mėnuo teatre – ne sezono metas. Irena, kaip ir visi teatro aktoriai, atostogauja. Kur ji bebūtų – Klaipėdoje ar svečiuotųsi kartu su vyru, aktoriumi Česlovu Judeikiu pas savo sesę Suvalkijoje ar kitoje Lietuvos vietovėje, – visur ją pasieks kolegų, šeimos draugų, pažįstamų ir nepažįstamų sveikinimai, linkėjimai stiprybės, ištvermės, ilgiausių kūrybos ir gyvenimo metų.
Aktorės jubiliejinio amžiaus sukakties proga nors trumpam žvilgtelkim atgal…
Atvedė pati lemtis?
1968 metai… Lietuvos valstybinė konservatorija išleidžia dvyliktąją aktorių laidą. Tarp „vaišiukų” (taip švelniai buvo vadinami kurso vadovės legendinės pedagogės Irenos Vaišytės auklėtiniai) – Irena Simonaitytė iš Vilkaviškio krašto, gal kaip ir dauguma laidos diplomantų slapta svajojusi po studijų likti Vilniuje. Tais laikais arba visa laida būdavo skiriama į kurį nors teatrą, arba teatrų direktoriai, vyriausieji režisieriai atvykdavo žiūrėti diplominių spektaklių ir pasirinkdavo vieną, du ar kelis diplomantus į savąjį teatrą. Tąsyk paskyrimą į Klaipėdos dramos teatrą gavo Irena Simonaitytė ir tos pačios laidos absolventas Rimantas Nedzveckas.
Po ketverių gal pačių gražiausių jaunystės ir studijų metų Vilniuje staiga atsidurti Klaipėdoje, visiškai svetimame mieste, kuris taip toli nuo tėviškės, nuo artimųjų… Jeigu Irenai tuomet kas nors būtų pasakęs, kad į šį miestą ir jo teatrą ją atvedė pati lemtis, kažin ar būtų patikėjusi. Gal būtų sakiusi, kad nekokia lemtis, jei nubloškė į tokį tolį nuo širdžiai mielos sostinės. Kita vertus, fortūna jai nusišypsojo… Irena buvo paskirta į teatrą, kuris garsėjo neprilygstamais vyriausiojo režisieriaus Povilo Gaidžio komedijų pastatymais.
Vaidmuo po vaidmens…
O gal fortūna čia niekuo dėta? Gal visa esmė – pati Irena, jos savitas būdas, slepiantis gilią gyvenimo ir kuriamo personažo pajautą. Prieš trisdešimt septynerius metus, kai žengė pirmuosius žingsnius dar nepažįstamo uostamiesčio Dramos teatro scenoje, kai Povilas Gaidys Irenai patikėjo pagrindinį Monikos vaidmenį G.Kanovičiaus komedijoje „Ričardas plius Monika”, o netrukus ir Mindaugo dukters Ramunės vaidmenį Just.Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas”, kai įtraukė į vieną žaviausių pastatymų – jau ne pirmus metus tuomet vaidinamą K.Gocio komediją „Karalius Elnias”, kai kiti režisieriai, tarp jų teatro aktoriai Aleksandras Žadeikis, Bronius Gražys, skyrė jai vaidmenį po vaidmens, ko gero, jau tuomet buvo aišku, kodėl Irenai buvo lemta vaidinti čia, pajūrio teatre. Teatrologės Gražinos Mareckaitės žodžiais, čia aktoriai, tarsi saugantys ir iš kartos į kartą perduodantys amato paslaptį, skleidžia nuo scenos ypatingus kerus. Jie gydo, ramina, vieniems teikia gyvenimo, kitiems kūrybos džiaugsmą. Visi šio teatro aktoriai tarsi gimę komedijai ir vaidina jas lengvai, gracingai.
Artima ne tik komedija
Tarp šimto su kaupu vaidmenų, Irenos sukurtų per tuos trisdešimt septynerius metus teatre, yra visokių žanro. Ir nepasakytum, kad komedijose ji vaidinusi daugiausia. Bet kad šis žanras jai artimas, kaip ir visai aktorių trupei, ko gero, patvirtintų visi, mačiusieji jos ankstyvuosius vaidmenis, tarp jų – Pinki M.Fermo komedijoje „Durys pyška”, Lidiją A.Ostrovskio komedijoje „Pasiutę pinigai”, o tarp dabartinių – Fyną B.Brechto liaudiškoje komedijoje „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis”, Bardl draugę Č.Dikenso „Pikviko klubo užrašuose” ir daug kitų ano bei šio laikotarpio vaidmenų.
Laikas prabilti apie tuos Irenos vaidmenis, kurie atspindi visą aktorės savito talento galią ir grožį. Tai Nataša M.Gorkio „Dugne”, Hani E.Olbio „Kas bijo Virdžinijos Vulf?”, Magė Vydūno dramoje „Pasaulio gaisras”, Ieva-Teresė Just.Marcinkevičiaus dramoje „Katedra”, Kristina J.Grušo tragedijoje „Herkus Mantas”, Dolė Telbo T.Kapotės „Žolyno arfoje”, Oktavija S.Mrožeko tragikomedijoje „Portretas”, Mari E.Jonesko absurdo dramoje „Plikagalvė dainininkė”… Galima vardinti dar antra tiek įdomiausių Irenos vaidmenų, bet šie, ko gero, ryškiausi ir vainikuoja visą aktorės kūrybą.
Du blyksniai iš šimto
Ypač aktorei artimas, brangus Magės vaidmuo Vydūno „Pasaulio gaisre”. Laisva, tauri, ištikima sąžinės balsui, stojanti prieš griaunančią karo jėgą Magė tarsi tautos karžygė ir sykiu aukščiausio moralinio heroizmo ir žmogiško orumo įsikūnijimas.
Visiška Magės priešingybė – Hani iš E.Olbio vadinamosios veidrodžio dramos „Kas bijo Virdžinijos Vulf?”. Hani, viena iš keturių žiauraus žaidimo personažų, pjesėje ne visai tokia, kokią vaidina aktorė. Skirtumas toks, koks būna tarp eskizo ir sukurto paveikslo. Olbio Hani – didžiulis, bet nuasmenintas eskizas. Aktorė juo neapsiribojo, kūrė, plėtojo pasitelkusi visą savo talento galią. Ir Hani tapo vienu groteskiškiausių personažų, sukrečianti savo beprasmio gyvenimo drama. Stebint scenoje Hani, sunku buvo atpažinti santūriąją Ireną. Gal tai buvęs idealus persikūnijimo atvejis?
„Nepameta” savęs
…Galbūt, nors pati Irena yra sakiusi, jog kurdama vaidmenį, „nepameta” savęs. Ji nesislapsto už vaidmens, koks jis bebūtų, – tragiškas, komiškas, groteskiškas, tragikomiškas. Kokia bebūtų jos herojė ar antiherojė, – aktorė neištirpsta vaidmenyje, net jei kuriamo personažo, tokio kaip lietuvaitė Magė, pasaulėjauta labai artima.
Dauguma aktorės vaidmenų – charakteriniai, ryškūs, įvairia-spalviai, praturtinti pačios kūrėjos individualybe. Vaidmuo matuojamas ne personažo teksto apimtimi. Net antraplanis ar epizodinis personažas suteikia spektakliui reikiamo charakterio. Č.Dikenso „Pikviko klubo užrašuose” Irenos kuriama svarbiausia teismo liudininkė bylos tyrimo procesą paverčia šiuolaikiniu grotesku, Fyna B.Brechto komedijoje „Pono Puntilos ir jo tarno Mačio” visko mačiusios dvaro kambarinės entuziastingais viražais ir tragikomiška šypsena pasako kur kas daugiau.
Tokie kuriamo charakterio blyksniai išlieka žiūrovų atminty ilgai. Yra vaidmenų, kurie it meteoras – praskriejo ir nebėr. Yra vaidmenų, kurie kaip tos tolimos žvaigždutės beribėj erdvėj – santūriai šviečia, žadindamos keistą ilgesį. Toks yra ir aktorės sceninis kelias. Nuklotas ne vystančiomis rožėmis, o amžina talento šviesa. Tegu ji šildo mus, tegu skleidžia gerumo, doros ir žmogiškumo ilgesį.
Stefa Galkauskaitė