Kastos egzistuoja ir stovyklose

Vaikų poilsį reikėtų pradėti planuoti jau žiemą – dažniausiai taip pataria stovyklų vadovai, nes vasaros pradžioje dauguma kelialapių jau būna parduoti.

Vaikų vasaros poilsio organizatoriai paprastai sulaukia daugiau prašymų nei gali patenkinti. Pasak vienos seniausių pajūryje stovyklos „Žilvytis“ direktoriaus Broniaus Kalvaičio, norinčiųjų – net tūkstančiu daugiau nei galimybės leidžia priimti.

VšĮ „Pasaka“ administratorė Dalia Paulauskienė sakė, kad pas juos dar atsirastų kelios laisvos vietos rugpjūčio mėnesį – vietoje tų, kurie nesuskubo sumokėti pinigų už užsakytą kelialapį.

Lietuvoje yra apie 30 stacionarių vaikų vasaros stovyklų. Jose pailsėti galės per 20 tūkst. vaikų, o tokių, kuriems reikėtų ar norėtų, – dešimt kartų daugiau.

Pajūryje liko tik trys stacionarios stovyklos: „Žilvytis“, „Pasaka“ ir „Raganė“.

„Kodėl dingo visos stovyklos? Iš vaikų pelno negausi. Kelialapių kainų irgi nepakelsi. Atrodo, kad ir 430 litų už 14 dienų yra daug. Suprantu, kad ne kiekviena šeima gali vaikui nupirkti tokį kelialapį, bet mūsų išlaidos taip pat didžiulės“, – sakė B. Kalvaitis.

Anot direktoriaus, sovietų laikais stovyklavietėms būdavo parenkamos gražiausios vietos, tad kažkas buvo suinteresuotas jų griovimu. Buvusių stovyklaviečių vietose dabar išdygę prabangūs namai.

„Pasakos“ administratorei taip pat susidarė įspūdis, jog valdžia suinteresuota kuo greičiau privatizuoti buvusias stovyklas.

B. Kalvaitis pasigenda rimtesnio valstybės požiūrio į vaikų poilsį. Pasak jo, turėtų būti bendras centras, užsiimantis vaikų vasaros poilsiu. Seimo skirtus pinigus Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) išskirsto pagal programas, o iškilus klausimams dėl vaikų poilsio organizavimo, nėra į ką kreiptis.

„Konferencijose gvildenama, kiek kainuoja nusikaltimų prevencija. O kiek kainuotų stovyklų organizavimas vaikų užimtumui gerinti? Visi tik nori, kalba, bet nieko nedaro“, – mano 27 metų stovyklos vadovo patirtį turintis B. Kalvaitis.

VšĮ „Žilvyčio“ vadovas neslėpė, kad pusę kelialapių išperka didžiosios Lietuvos įmonės savo darbuotojų vaikams, likusi dalis atitenka privatiems asmenims – turtingesniam sluoksniui, nes vidutiniokai neįperka.

B. Kalvaitis iš skambinančių tėvų sulaukia klausimų, ar kartu su jo vaiku neatostogaus socialiai remtinų šeimų atžalos.

„Pats žodis „remtinas“ tokiems tėvams kelia siaubą. Mano, kad vaikai bus utėlėti, purvini, keiksis ir prievartaus mergaites“, – tėvų įsivaizdavimą, dažnai prasilenkiantį su realybe, apibūdino vadovas.

Socialiai remtinų šeimų vaikai dažnai ilsisi nedėkingu laiku – birželio mėnesį, kai dar nebūna įšilęs vanduo. B. Kalvaitis sakė dėl šito sulaukiąs priekaištų.

„Socialiai remtini, kaip Indijoje, laikomi žemesne kasta. Susidariau įspūdį, kad vaikai iš tokių šeimų, atsidūrę tarp turtingesnių, nebebūna savimi“, – pastebėjo B. Kalvaitis

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , .

3 atsiliepimai į "Kastos egzistuoja ir stovyklose"

  1. birutė

    valdžiai tikrai nerūpi mūsų vaikučiai o kaina gana reali .

  2. rita

    aš uždirbu apie 900lt. ir vyras mano apie1200ir mes negalim leisti vaikų į stovyklą, man gaila atiduoti 430 už 14 dienų

  3. ....

    Kyla klausimas kam tada apskritai reikalingi vaikai? Jei gaila karta metuose skirti savo vaikui tokia suma poilsiui. Ar neverta paaukoti kelis simtus litu,kad pamatyti laiminga vaiko veida? Man nesuprantamas toks tevu elgesys, as viska atiduociau kad tik pamatyciau savo vaika laiminga.
    kaip sako rita uzdirbant 2100lt i menesi galima pataupius sukrapstyti reikiama suma tik reikia to noreti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.