Tapatybė: savęs klasifikavimas ar pasiekimas?

Ką reiškia būti lietuviu?

Prieš kokį dešimtmetį nuoširdžiai nustebau gavęs pasaulinio garso JAV literatūrologo, šekspyrologo, „naujojo istorizmo“ pradininko Stiveno Grinblato (Stephen Greenblatt) knygą su įrašu man, kuriame buvo parašyta „nuo vieno lietuvio kitam lietuviui“.

Jau tada pažinojau S.Grinblatą, susirašinėjau su juo, žinojau, kad abu jo tėvai kilę iš Lietuvos ir kad jis pats puikiai išmano litvakų istoriją.

Bet mane nustebino, kad jis save pavadino ne litvaku, o lietuviu.

Išsižadėtoji Lietuva

Žinoma, šioje vietoje nereikia skvarbios intuicijos, kad lengvai prognozuotum daugumos tautiečių (net ir išprususių) reakciją: „Koks jis lietuvis? Jis – amerikietis, na, litvakų kilmės JAV žydas, bet tikrai ne lietuvis. Kuo čia išvis dėta Lietuva?“

Tik man kyla klausimas, kam tada dramatiškai ieškoti, kuo galėtume didžiuotis, padaryti įspūdį pasauliui ir nuvyti pašaipią grimasą nuo didesnės tautos atstovo veido, jei lengva ranka išsižadame to, kas yra Lietuva? O gal tai tiesiog užmirštoji ir išsižadėtoji Lietuva?

Juk XX amžiuje Lietuvos vardą į pasaulio kultūros žemėlapį įrašė visų pirma litvakai. Pakanka paminėti didžiuosius tapytojus. Marką Šagalą (Marc Chagall) Lietuva „savintis“ turi daugiau pamato nei Baltarusija ar juolab Rusija, nes jis gimė ir užaugo Vitebske, tuometinėje Vilniaus gubernijoje, – tad jis buvo šimtaprocentinis litvakas.

O kur dar Amedėjo Modiljanio (Amedeo Modigliani) artimiausias draugas Paryžiuje Chaimas Sutinas (Chaimas Soutine) – Smilovičiuose gimęs ir Vilniuje mokęsis nuostabus portretistas, kurio nutapyti veidai įsirėžia į atmintį lygiai taip pat, kaip ir A.Modiljanio tapytos moterys?

O kur Druskininkuose gimęs ir Paryžiuje išgarsėjęs skulptorius Žakas Lipšicas (Jacques Lipchitz)? O Butrimonyse gimęs Bernardas Berensonas – vienas pačių didžiausių XX amžiaus Renesanso dailės tyrinėtojų, kurį savu laiko ir italai, ir britai, ir amerikiečiai? O Kaune gimęs didžiausias XX amžiaus etikas Emanuelis Levinas? O Vilniuje gimęs smuiko virtuozas Jaša Heifecas (Jasha Heifetz)?

Šį sąrašą galima ilgai tęsti, bet net ne vardai čia svarbiausi. Svarbiausia, kad visi šitie žmonės save laikė neatsiejama Lietuvos dalimi. Kodėl tad mes nelaikome jų kažkuo, kuo būtų galima didžiuotis lygiai taip pat, kaip didžiuojamės tokiais išeivijos menininkais kaip Jurgis Mačiūnas (George Maciunas) ir Jonas Mekas ar tokiais išeivijos mokslininkais kaip Marija Gimbutienė, Algirdas Julius Greimas ir Vytautas Kavolis?

Manau, atsakymo į šį klausimą tektų ieškoti net ne kalbos vartojime – daugybė litvakų kalbėjo lietuviškai, bet niekas jų nelaiko lietuvių tautos ir kultūros dalimi.

Tad ką reiškia būti lietuviu? Kalbėti lietuviškai ir šlietis prie kolektyvinio sentimento bei bendros atminties? Taip, bet juk ir etniniai lietuviai neturi vieno vienintelio kelio į lietuvybę ar visuotinai galiojančio jos atpažinimo principo. Lietuviai skiriasi savo politinėmis pažiūromis, jie labai skirtingai vertina istoriją ir neseną praeitį.

Priežastys iš dalies glūdi etniniame nacionalizme, kuris pas mus vis dar ima viršų prieš pilietinį nacionalizmą ir patriotizmą. O su pastaruoju siejasi Rytų Vidurio Europai tradiciškai būdingas nepasitikėjimas žydais kaip kosmopolitiniu ir svetimu elementu.

Esama čia ir antisemitinio prietaro, kad žydai yra nelojalūs ar pačiu geriausiu atveju dvigubo lojalumo žmonės, besitapatinantys ne tik su savo šalimi, bet ir su Izraeliu. Jie esą tik ieško sau naudos ir niekada nesiaukoja dėl juos užauginusios šalies. Šitos kvailystės net nekomentuosiu, bet akivaizdu, kad ji yra gyva ir gaji liaudies sąmonėje.

Žmonės – ne vabzdžiai

Kad ir kaip būtų, bene svarbiausia priežastis slypi mūsų tapatybės sampratoje. Dauguma lietuvių vis dar tiki, jog tapatybė yra paveldima ir jog egzistuoja objektyvūs kriterijai, leidžiantys žmones klasifikuoti, priskirti prie kažkokios grupės ar kategorijos.

Iškart pasakysiu, jog tai yra iliuzija. Ne tik todėl, kad žmonės – ne vabzdžiai, kad juos klasifikuotum ir rūšiuotum, bet ir todėl, jog globalizacijos paveiktame nūdienos pasaulyje, kuriame beveik nebeliko lokalinių civilizacijų ir tradicinės socialinės sanklodos, tapatybė nustojo buvusi priskyrimo ir paveldėjimo dalyku. Tapatybę tokiame pasaulyje mes sąmoningai pasirenkame.

Jei tapatybė būtų vien kultūrinės aplinkos, edukacijos ir auklėjimo reikalas, tai šiandien daugelio tautų jau nebebūtų – įskaitant ir lietuvių tautą, kurios gyvasties neįmanoma atsieti nuo politinės valios ir ateities projekto, kurie jai ir suteikė moderniąją gyvybę XIX ir XX amžiais. Liktų tik didžiosios tautos ir valstybės, turinčios stipriausius gravitacinius tapatybės laukus.

Tapatybė yra kupinas įtampų savęs ir mus supančio pasaulio interpretacijos bei supratimo laukas, kuriame kryžiuojasi tai, ką apie mus galvoja ir sako kiti, ką apie save galvojame ir kalbame mes patys ir kuo mes patys norime būti.

Vaizdžiai tariant, tapatybė yra ne tiek žodžiai, kuriuos pasakome apie save ir savo bendruomenę ar kultūrą, kiek pats kalbėjimas ir ypač noras kalbėti apie jas.

Galiausiai tapatybė yra pasiekiama, o ne nustatoma ar pripažįstama – ji yra sąmoninga veikla ir identifikavimasis su tuo, kas mums egzistenciškai svarbiausia. Nėra ir negali būti nei normatyvinės tapatybės teorijos, nei tapatybės ekspertų, kurie pagal objektyvius kriterijus nustatytų, kas yra kas.

Iš ko apie šalį ir tautą sprendžiama? Iš vardų ir pasiekimų, kurie joms tampa savęs identifikavimo ir net jų savivokos dalimis. Augustas Strindbergas ir Ingmaras Bergmanas yra švediškos tapatybės segmentai, Hansas Kristianas Andersenas – daniškosios, Rembrantas ir kiti olandų tapybos genijai – olandiškosios, Volfgangas Amadėjus Mocartas – austriškosios. Lygiai kaip lietuvių teatras ir džiazas yra tapę mūsų tapatybės segmentais.

Ši tapatybė yra pasiekta, o ne priskirta ar nustatyta. Nes gali būti pasaulyje žinomas ir pagarbiai traktuojamas tik tada, kai pats žinai, kas esi ir neleidi, kad tavo egzistencijos bei savivokos ribas nustatytų kiti.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.