Birželio 2-ąją, savo gimtadienio išvakarėse, Simno gyventoja Danutė Gudaitienė po ilgo skrydžio lėktuvu išlipo Lietuvoje. Sugrįžo iš įspūdingos kelionės – kartu su drauge aplankė paslaptingą, tolimąją Velykų salą. Kelionę poniai Danutei padovanojo sūnus Vytautas, o šiam ją pamėtėjo Fortūnos ranka.
Simno vidurinės mokyklos abiturientas Vytautas Gudaitis sėkmę bandė vieno didžiausių pasaulio telefonų gamintojų „Samsung Electronics” organizuotame velykiniame žaidime. Visą balandį Lietuvoje vyko akcija: tereikėjo pirkti mobilųjį telefoną „Samsung X300” ir nepatingėti užsiregistruoti specialiai sukurtame interneto puslapyje.
Iš daugybės žaidime dalyvavusių pirkėjų būtent Vytautas laimėjo pagrindinį prizą – kelionę dviem į Velykų salą Ramiajame vandenyne. Pačiam laimėtojui išvykti į nepaprastą kelionę sutrukdė abitūros egzaminai. Tačiau vaikinas labai džiaugėsi galėdamas kelionę padovanoti mamai – Motinos dienos ir artėjančio gimtadienio proga. Danutę pasižvalgyti po pasaulį labai skatino ir dukra.
Laimėjimu netikėta iki pat išskridimo
„Iki pat išskridimo negalėjom patikėti laimėję, – sako ponia Danutė, Simno vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoja. – Informaciją, kad sūnus laimėjo kelionę, pirmiausiai radome internete, o paskui apie tai pranešė paskambinę jam mobiliuoju telefonu. Dar netikėjom ir tuomet, kai penktadienio (o išskristi reikėjo naktį iš pirmadienio į antradienį) popietę du vyrukai atvežė bilietus. Vis sakiau – čia gal apgaulė. Kai paskambinau draugei, taip pat blefavom, juokėmės, pokštavom: „O ką? Skrendam!”
Danutės ir bendrakeleivės nebaugino, kad nelabai gerai moka užsienio kalbą. Keliautojos puikiausiai išsivertė su prancūzų, anglų ir ispanų kalbų pasikalbėjimo knygelėmis. D.Gudaitienė prancūzų kalbos mokėsi vidurinėje mokykloje ir be vargo susikalbėjo Paryžiuje – tarpinėje kelionės stotelėje, kur moterys nakvojo vieną naktį.
Kelionė buvo labai ilga ir varginanti. Vien iš Paryžiaus į Santjagą skrendama 17 valandų. O iš Santjago (Velykų sala priklauso Čilei) – dar kelias valandas. Vienas Velykų salos ypatumas: ji pasiekiama tik oru ar vandeniu. Lėktuvu – tik iš Čilės, mat vienintelė pasaulio aviakompanija gali tupdyti lėktuvus 1962 metais amerikiečių pastatytame vieno tako oro uoste. Per dieną į Velykų salą tebūna vienas „Boeing” skrydis.
Velykų salos žemėje išlipusias dzūkaites, kaip ir visus turistus, vietos gyventojai sutinka tradiciškai svetingai – svečiams ant kaklo kabindami gėlių girliandas.
Atokusis ramybės uostas
Velykų sala, kurios teritorija, pasak lietuviškų šaltinių, prilygsta Kauno – izoliuočiausias gyvenamos žemės lopinėlis Ramiajame vandenyne. Nuo jos iki artimiausio žemyno – Pietų Amerikos – daugiau nei 2000 mylių. Gražų pavadinimą sala gavo dėl to, kad danų tyrinėtojas Jakobas Roggeveenas ją atrado 1722 metų balandžio 5-ąją, – buvo Velykų rytas.
Iki šiol ginčijamasi dėl vietinių gyventojų – rapanujų – kilmės: ar jie – polineziečių, ar Pietų Amerikos indėnų genčių palikuonys. Dabar vyrauja nuomonė, jog Velykų salos gyventojai vis dėlto kilę iš Polinezijos. Katalikų tikėjimą išpažįstantys rapanujai turbūt dar nėra visiškai nutolę nuo pirmykščių tikėjimų – galima rasti nemažai šių apraiškų. Keliautojos iš Lietuvos tai pastebėjo ir vienoje bažnyčioje: prie altoriaus – medinis vietiniams būdingų bruožų dievas, o išeidamas iš bažnyčios išvysti kabant nukryžiuotąjį Kristų.
Velykų sala – mistika, paslaptimis dvelkiantis ramybės uostas. Viena mėginamų įminti mįslių – kodėl šioje tolimoje nedidelėje saloje pasijunti nepaprastai ramus, saugus, laimingas? Ten tvyrantį ramybės ir begalinio saugumo jausmą patyrė ir ponia Danutė su drauge: paprasti draugiški vietos gyventojai, labai romūs šunys, kurių yra kiekviename kieme. Net ir šuniokai, it dingai laisvai lakstantys prie didžiulių akmeninių skulptūrų, vietine kalba vadinamų moajais, neįtikėtinai taikūs ir ramūs.
Į visa apimantį ramybės jausmą įsilieja ir Ramiojo vandenyno mūšos, moajų didybė. Beje, šios akmeninės skulptūros – svarbiausias ir įspūdingiausias Velykų salos turtas. Įvairaus dydžio moajai – nuo pusmetrio iki 22 m aukščio, grupėmis išdėstyti vandenyno pakrantėje. Dauguma pavienių statulų nuklojo ugnikalnio šlaitus. Akmeninių statulų, vaizduojančių vien žmones, paskirtis, funkcijos – dar viena didelė Velykų salos mįslė.
Danutė su drauge kartą norėjo prieiti kuo arčiau statulų, tačiau jas serginti mergaitė sulaikė: saugoma teritorija aplink moajus pažymėta akmenukų juosta, ir žengti artyn pirmųjų akmenėlių nevalia.
Nuo vėsumos saugojo ir dovana
Salos klimatas – subtropinis. Gerai, kad Danutė su bičiule ten lankėsi ne per didžiausius karščius. Mat labai drėgno, jūrinio klimato sąlygomis karščius pakęsti būtų sunkoka. Beje, saulė nuo 11 iki 16 valandos buvo gana kaitri. Užutėkiuose vandenyno vanduo šiltas, didesnėse platybėse – itin mėlynas.
Viešbutyje dėl didelio oro drėgnumo ir veikiančių kondicionierių buvo netgi vėsoka, lietuvės pasiprašė po antrą antklodę. O rūpestingas viešbučio šeimininkas savo šąlančioms viešnioms padovanojo po bluzoną su firmine viešbučio atributika.
Gegužę, kai pas mus tik skleidėsi medžių lapai, Velykų saloje noko vaisiai, nors dar ne derliaus meto įkarštis. Tačiau dzūkaitės iki valios gardžiavosi papajomis ir jų sultimis, krimto obuolius, bananus.
Keliautojos pastebėjo, kad saloje gausybė ne tik šunų, bet ir arklių. Jie vietinių gyventojų vertinami kaip transporto priemonės. Aiškiai išsiskiria salos kelių kategorijų susisiekimo priemonės: naujutėlaitės prabangios mašinos, nebe pirmos jaunystės, apdaužyti automobiliai ir arkliai.
Pirmosios kategorijos transportas, matyt, priklauso pasiturintiems atvykėliams, užsieniečiams, beje, saloje perkantiems žemės sklypus. Grįžusi namo Danutė kolegoms juokais pasiūlė: „Jeigu norite – Velykų saloje laisvų žemės sklypų yra”. Tik turbūt jie nepaprastai brangūs. Taip gali pamanyti patyrusieji, kad Velykų saloje be galo brangūs suvenyrai, kitos prekės, paprasčiausi patiekalai ir gėrimai kavinėse ir kt.
Didžiausia pramoga – būti ten
Saloje daug pramogų nerasite – ne to ten ir važiuojama. Nors, žinoma, didžiausia pramoga galima laikyti vien galimybę ten būti.
Mėgautis šiltu vandenynu, visą salą apkeliauti pėsčiomis ar dviračiu, pajodinėti, pašokinėti per bangas burlente. Gėrėtis moajais, ugnikalnių kraterių ežerais. Pajusti tikrai neišgalvotą ramybės, stiprybės, saugumo palaimą.
Beje, Velykų saloje labai greitai temsta, lygiai taip pat žaibiškai aušta. Tad gerai turėti atgalinio kelio orientyrą, jeigu užliūliuotą kraštovaizdžio grožio staiga užkluptų naktis.
Iki tolimosios kelionės atokiausias nuo Lietuvos D.Gudaitienės aplankytas kampelis buvo Ispanija. Nepaprastų kelionės įspūdžių, potyrių neaptemdė aklimatizacijos nesmagumai (sureguliuoti biologinį laikrodį Danutei sekėsi gana lengvai, kiek sunkiau – draugei). Paklausta, ar vis dėlto nejuto jokio nerimo dėl to, kad tik dviese leisis kelionėn vos ne į pasaulio kraštą, ponia Danutė sako: „Tikėjau, kad grįšiu”.