Žmogaus teisių pažeidinėjimai, problemiški santykiai su kaimyninėmis valstybėmis, silpna ekonomika – tai tik keli klausimai, kuriuos tektų spręsti visoms ES valstybėms į ES priėmus Turkiją.
Dar 1999 m. pabaigoje Europos vadovų taryba paskelbė Turkiją šalimi kandidate į ES, tačiau iki šiol nepavyksta pasiekti visiško susitarimo dėl derybų su Turkija dėl šios šalies narystės ES pradžios. Būtinas visų ES 25 narių vienbalsis sutikimas, kad būtų uždegta žalia šviesa pradėti derybas su šia musulmonų valstybe.
Pagrindiniai Turkijos narystės priešininkai gyvena Prancūzijoje, Vokietijoje ir Austrijoje. Šios šalies narystei prieštarauja net 70 proc. ES gyventojų. Jų argumentai paremti kasdieniu gyvenimu: Vokietijoje, Prancūzijoje ir Nyderlanduose gyvena maždaug 3 milijonai turkų imigrantų. Jų integracija lydima akivaizdžių ir sunkiai išsprendžiamų problemų, kylančių dėl kultūrinių skirtumų.
Aktyviausi Turkijos priėmimo šalininkai – britai. Jų argumentai panašūs kaip ir Europos Komisijos: „Abiem pusėms atsivertų plačios galimybės”.
Turkija labai skiriasi nuo Europos šalių, ir tai svarus pagrindas svarstyti, ar ši šalis išvis kada nors galėtų prisijungti prie jų bloko.
Ši daugiau nei 70 milijonų gyventojų turinti musulmonų valstybė yra kur kas labiau atsilikusi nuo ES, negu naujosios ES narės prieš dešimtmetį. Turkijos bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui sudaro tik šiek tiek daugiau nei ketvirtadalį ES vidurkio.
Turkijoje galiojančiuose įstatymuose išdėstyta pagarba ir žmogaus teisių apsauga bei užtikrinimas, tačiau realybė stipriai skiriasi nuo įstatymų.
Turkijos kasdienybę „puošia” smurtas, moterų ir tautinių mažumų diskriminacija, teritoriniai nesutarimai. Apie 50 proc. Turkijos moterų kenčia nuo smurto namuose. Kasmet įvykdoma iki 300 garbės žmogžudysčių (Garbės žmogžudystė – tai moteriškos lyties šeimos nario nužudymas dėl netinkamo elgesio, tokio, kaip hadžibo nevilkėjimas, lytiniai santykiai iki vedybų, įtarus neištikimybę.).
Dar ir šiandien daugybė turkų neturi jokio išsilavinimo, net 17 procentų Turkijos moterų yra beraštės. Galima drąsiai teigti, kad socialine prasme ši šalis visiškai nesistengia tobulėti. Taigi vargu, ar nesikeičiančiomis Turkijos tradicijomis tinka paįvairinti ES vertybių vėliavą.
Dar vienas aktualus klausimas – santykiai su kaimynais. Bet Turkijos santykiai su Sirija, Iranu, Armėnija yra tradiciškai problemiški. Vakarų Armėnijos, Kilikijos ir kitų Osmanų imperijos provincijose gyvenusių armėnų masinės žudynės ir deportacijos (per kelerius metus sunaikinta apie pusantro milijono armėnų), 1915-1917 m. vykdytos turkų, yra negyjanti žaizda Turkijos ir Armėnijos santykiuose. Be to, Turkija nepripažįsta Kipro graikų vyriausybės Nikosijoje, kurią ES laiko vienintele teisėta valdžia, atstovaujančia visai salai. Akivaizdu, kad Turkijai tapus ES nare, jos konfliktai taps ES vidaus ir išorės problemomis.
Tik 3 proc. Turkijos teritorijos Europoje. Patys turkai laiko save azijiečiais. Tai ar šalis išvis gali vadintis Europos valstybe? Labai tikėtina, kad Turkijai tapus ES nare, narystės imtų siekti ir jos kaimynės Azijoje. Tai kuo mes būsime – Europos Sąjunga ar Eurazijos Sąjunga?
Abiem pusėms atsivertų plačios galimybės, jei ES ir Turkijos derybos baigtųsi nesąjungine partneryste, Turkijai nedalyvaujant ES sprendimų priėmime. Tuo labiau, kad tarp ES ir Turkijos jau veikia muitų sąjunga. Tiesa, egzistuoja ir amžinai trunkančių derybų tikimybė arba jų visiškas nutrūkimas, nes turkai nelinkę nusileisti – anot jų, ES elgiasi nesąžiningai bei kelia daug papildomų reikalavimų.
Noriu pakviest Lietuvos, kaip Europos Sąjungos valstybės, piliečius diskusijai: Turkijos narystė ES – už ar prieš?