V. Jokužytė: „Fotografo darbas – atskleisti žmogaus cinkelį”

Vaivos Jokužytės fotografijų paroda „Skrydis į gyvenimą”, eksponuojama „Klaipėdos” viešbučio vestibiulyje, paneigia mūsų visuomenėje vis dar gajų stereotipą, jog vaikų globos namų auklėtiniai – tai murzini, nevaldomi padaužos.

Iš fotografijų žvelgia žavūs, linksmi, nuoširdūs jauni žmonės, o jų žodžiai po nuotraukomis atveria tyras svajones ir didžius siekius. Tai „Smiltelės”, „Ryto” ir Saugų vaikų globos namų absolventai, šiemet įgiję pagrindinį bei vidurinį išsilavinimą ir išeinantys į savarankiško gyvenimo kelią.

„Norėjau, kad jiems tai būtų ypatinga. Todėl prieš fotografavimąsi vaikams sukūrėme stilių, juos padažėme, aprengėme”, – pasakojo V. Jokužytė, kuriai paroda „Skrydis į gyvenimą” – pirmasis savo fotografijų pristatymas uostamiesčio publikai.

Kas pačiai buvo netikėta fotografuojant vaikų namų auklėtinius?

Nustebino jų nuoširdumas ir atvirumas. Anksčiau niekada nebuvau susidūrusi su vaikų namų globotiniais, įsivaizdavau juos visai kitokius. Bijojau, kad jie nenorės fotografuotis, bus užsisklendę. Bet jau su pirmuoju absolventu akimirksniu atradome bendrą kalbą. Atrodo, kad jiems visiems labai patiko fotografuotis.

Visas ciklas fotografijų – vien portretai. Tai jūsų specializacija?

Fotografuoju daug ką, bet portreto žanras iš tiesų man labiausiai patinka. Man norisi pagauti ir išreikšti fotografijoje gyvas emocijas, todėl mieliausiai fotografuoju žmones.

Esate žinomo fotografo bei leidėjo Sauliaus Jokužio dukra. Tai tėčio nuopelnas, kad pradėjote fotografuoti?

Tėčio dėka nuo pat mažens mačiau ir bandžiau šį užsiėmimą. Tačiau ilgą laiką savo polinkio į fotografiją nelaikiau rimtu ir net namiškiams vengiau rodyti savo fotobandymus. Tik prieš ketverius metus, pajutau, kad stebiu žmones ir noriu išreikšti fotografijomis tai, ką matau. Pasiskolinau iš tėčio fotoaparatą ir pabandžiau. Rezultatas pranoko lūkesčius. Tai paskatino rimčiau užsiimti fotografija, o netrukus pamačiau, kad to reikia ne man vienai.

Neseniai Klaipėdoje įkūrėte nuosavą fotografijos studiją. Kuo sovietmečio fotoateljė skiriasi nuo dabartinės?

Bendravimu, fotografijų kokybe, paslaugų spektras platesnis. Mūsų studijoje dirbame trys fotografai: aš, Joranas Bružinskas, kuris specializuojasi industrinės, reklaminės fotografijos srityje ir tėtis, kuris užsiima individualiais užsakymais, erotine fotografija.

Kažkaip pajutau, kad Klaipėdoje trūksta fotoateljė. Ir iš tiesų, kai atidarėme studiją, pamatėme, kad poreikis fotografuotis pas profesionalą atgimsta. Pastaruoju metu tai tampa bumu. Žmonės ateina su šeimomis, specialiai rengiasi fotosesijai. Didina fotografijas, daro plakatus ir kabina namuose. Labai populiaru daryti vaikų fotosesijas.

Įdomu, kokio amžiaus žmones pačiai fotografuoti įdomiausia?

Kiekvienas žmogus ir kiekvienas amžius turi savo cinkelį. Fotografo darbas jį atrasti ir atskleisti.