V.Muntianas griauna V.Uspaskicho sukurtą Kėdainių mitą

Seimo pirmininką Viktorą Muntianą kalbinau naujajame jo kabinete Seimo rūmuose.

Kalbėjomės apie Darbo partijos skilimo priežastis, kodėl kuriama nauja partija ir ar iš tiesų egzistuoja „Kėdainių sindromas” – esą tai unikalus miestas, kuriame mažas nedarbas, žmonės yra socialiai užtikrinti.

Ir visa tai padarė Viktoras Uspaskichas. „Tai yra įvaizdžio dalykas”, – atsakė V.Muntianas.

Skyrybų su Darbo partija priežastys

– Kaip naujosios pareigos? Ar jau spėjote apsiprasti su šituo dideliu kabinetu?

– Su pareigomis galbūt būtų daug lengviau apsiprasti, jei nebūtų daugelio šalutinių dalykų, kuriais reikia šiandieną užsiimti – tai susiję ir su valdančiosios koalicijos formavimu, politinės partijos kūrimu, skyrybomis su buvusia politine partija, kuriai aš priklausiau.

Skyrybų laikotarpis atneša daug nemalonių emocijų, nemalonių aiškinimųsi, puolimų, į kuriuos reikia bandyti rasti atsakymą. Viena vertus, visa tai atima daug laiko, kita vertus, pakankamai stipriai žeidžia, nes Darbo partijoje dirbau labai nuoširdžiai, dalyvavau kuriant partiją nuo pat pradžios, todėl labai sunku psichologiškai tai ištverti.

– Kaip manote, kodėl V.Uspaskichas svaidosi tokiais kaltinimais jūsų adresu?

– Nežinau, iš kur tiek neapykantos.

– Kai kurie politikos apžvalgininkai sako, kad jūsų skyrybos su V.Uspaskichu yra akių dūmimas?

– Nežinau, kaip tada dar galima būtų akis dumti, prisiimti tiek visokių pretenzijų, vertinimų, epitetų ir t. t. Suvaidint būtų labai labai sunku.

Tų žmonių, kurie šiandien yra Pilietinės demokratijos frakcijoje, indėliai į Darbo partiją išties didžiuliai, sunku skirtis su tuo, ką kūrei. Bet dar sunkiau dalyvauti ir matyti, kaip tai, ką sukūrei, yra kiekvieną dieną žlugdoma.

Skyrybos įvyko dėl principinių dalykų, tai neatsitiko iš karto. Aš jau ne vieną kartą minėjau, kad požiūriai pradėjo labai akivaizdžiai skirtis iš karto po pirmojo rinkimų į Seimą turo, kuomet mes analizavome rinkimų rezultatus, ir lyg visi padarėme tą pačią išvadą, nustatėme mūsų lūkesčių ir rinkimų rezultatų neatitikimo priežastis, bandėme tas priežastis šalinti, tačiau partijos lyderis Viktoras Uspaskich mūsų sprendimus asmeniškai nuneigė ir priėmė visai kitus sprendimus. Tada aš pirmą kartą supratau, kad vieno žmogaus partija nėra vien viešųjų ryšių akcija ir kad visom jėgom reikia kovoti prieš šitą reiškinį.

– Ką jūs tada darėt? Juk atrodo, kad viskas prasiveržė tik pastaruoju metu.

– Pas mus tada prasidėjo visi dalykai.

– Diskusijos partijos viduje?

– Diskusijos frakcijoje, ir tos diskusijos būdavo pakankamai aštrios, mes išsakydavom savo poziciją. Turėjom vilties, kad mes šitą negalią įveiksime.

– Kad V.Uspaskichas išgirs jūsų balsą?

– Kad jis išgirs, padarys išvadas. Bandymai buvo įvairiausi, jų buvo daug – kalbėtis su juo asmeniškai, frakcijoj, net įtikinti kitus frakcijos narius, kad jie perduotų Viktorui Uspaskich, jog vieno žmogaus partijų nebūna.

– Tai Jūs atmetate V. Uspaskicho priekaištus, jog problemos nebuvo aptariamos partijos viduje?

– Daug kartų tos problemos buvo aptarinėjamos. Labai rimtas viešas konfliktas įvyko tuomet, kada už kitokią nuomonę buvo pašalintas Petras Baguška. Tada nuomonės itin ryškiai išsiskyrė Darbo partijos frakcijoje. Tai labai nepatiko partijos lyderiui, ir jis pats asmeniškai kreipėsi į Etikos komisiją prašydamas, kad ji rastų priežasčių, dėl kurių galima būtų Petrą Bagušką pašalinti iš partijos. Ir kuomet Etikos komisija tokių priežasčių nerado, tuomet pažeidžiant Darbo partijos statutą tas žmogus buvo pašalintas iš partijos. Čia prasidėjo jau ne diskusija, o nuožmi kova.

Po to buvo dar daug pokalbių, bandymų įrodyti, kad tas kelias veda į niekur, į partijos žlugimą, ir pan., tačiau visi tie pokalbiai rezultatų nedavė. Ir galų gale atsitiko tai, kas ir turėjo atsitikti – buvo viešai pertvarkytas Darbo partijos statutas, viešai padaryta tai, dėl ko mes ilgą laiką diskutavom, viešai paneigtos Darbo partijos suvažiavimo sukurtos institucijos. Buvo pakeista Etikos komisijos kompetencija, kadangi tie žmonės, kurie laikėsi dorai, tvirtai, atsistatydino, o į ją išrinkti etatiniai būstinės darbuotojai, tiesiogiai pavaldūs būstinės vadovui Viktorui Uspaskich. Galima pasakyt, kad tai – partijos „uabizacija”, ir UAB’o savininkas tvarkysis, kaip jam pasirodys reikalinga.

Pilietinės demokratijos partijos tikslai

– Sukurta nauja partija. Kokia ji bus?

– Per pusantrų metų laikotarpį mes pamatėme, kad turime pakankamai gerą vyriausybės programą. Realizavus vyriausybės programos tikslus iš tikrųjų galima būtų pakelti žmonių gyvenimo kokybę, ko mes iš esmės ir siekiame.

Tačiau akivaizdu, kad mes tą programą labai sunkiai įgyvendiname, pagrindinė to priežastis – mūsų šalyje per daug biurokratinių trukdžių. Valdininkija per daug įsigalėjusi, per daug didelis valdžios cinizmas, labai daug įvairiausių piktnaudžiavimų. Visos tos blogybės labai įsisenėjusios. Visur vyrauja dvigubi standartai, vertinimai, dviguba tiesa. Šias blogybes tos struktūros, kurios yra valstybėje sukurtos, įveikti negali. Tų ligų priežastys – pagrindinių vertybių pamynimas, nebaudžiamumas, kuris pas mus egzistuoja nuo 90 – ųjų metų . Visa tai įveikti galima tik sukūrus brandžią pilietinę visuomenę, kuri gerai žinotų savo teises…

– Ir sukuriant naują politinę partiją?

– Tos politinės partijos, kurios buvo iki šiolei, po truputį skatinamos to nebaudžiamumo, pabandė sau susidaryti išskirtines sąlygas ir naudotis tom blogybėm, realizuodamos savo interesus. Kartu bandoma išsaugoti savo išskirtinę situaciją, kadangi parlamentinės partijos šiandieną gauna palyginti gana neblogą finansavimą iš valstybės.

– Bet kur yra garantijos, kad nauja partija ką nors pakeis?

– Padėtis labai sparčiai blogėja, ir žmonių nepasitenkinimas taip pat sparčiai didėja. Jeigu neatsiras politinės jėgos, kuri bandys tą situaciją keisti, gali įvykti blogiausias dalykas – atsiras griaunamoji jėga, kuri nesitaikstys su nuolat blogėjančia situacija, daugėjančiais ir gilėjančiais piktnaudžiavimais valstybėje. Jeigu norime išvengti to griovimo, kuris gali prasidėti netrukus, kažkas turi daryti būtent tai, ką mes dabar pasiryžę daryti.

Kita vertus, žmonės, su kuriais aš dabar tai darysiu, yra jau lyg ir patikrinti laiko: tuos pusantrų metų mes dirbame kartu, matyti, kad mūsų supratimas yra labai panašus, ir mes stengsimės padaryti tai, ko siekiame. Nors jūsų klausimas labai pagrįstas. Kai kūrėme Darbo partiją, mes tikėjomės to paties – kad veiksime dorai, sąžiningai, nesavanaudiškai, tas blogybes nugalėsime, be to, veiksime pažangiai ir realizuosime vyriausybės programą, kurios tikslai galėtų pakeisti gyvenimo kokybę. Rezultatas būtų pasakiškas, nes galimybės šiandien valstybėje yra.

– Dalis jūsų partijos – buvę darbiečiai. O kita dalis? Kaip jūs galvojate, ką pritrauksite į partiją?

Manau, kad yra pakankamai daug žmonių, kurie mato tas priežastis, dėl ko visuomenei nesiseka, dėl ko visos blogybės, atskirtys, poliarizacija atsiranda ir gilėja, dėl ko piktnaudžiavimai griauna pasitikėjimą valstybe ir jos institucijoms. Tų žmonių šiandieną jau yra pakankamai daug, ir jie galės stoti po mūsų vėliava.

– Kaip jūs įsivaizduojate savo partijos vietą, jei kalbėtume apie tradicinę dešinės – kairės perskyrą?

– Tai turėtų būti centristinė partija, mes daugiau už socializuotą ekonomiką, taigi būtume nuo centro į kairę.

– Kaip planuojate pasirodyti savivaldybių rinkimuose?

– Aš pats skiriu daug dėmesio savivaldai, galvoju, kad tai – ypač svarbi sritis. Vietos savivalda yra arčiausiai žmonių ir labiausiai gali tenkinti žmonių poreikius. Pagal mūsų programą tos funkcijos, kurios priskirtos apskritims, turi būti perduotos savivaldybėms, savivaldybės pagal funkcijas turi gauti pinigus, ir visus žmonių buities klausimus turėtų spręsti vietos savivalda. Pagal mūsų programą savivaldos vaidmuo turėtų labai išaugti.

– Kiek vietų galėtumėte laimėti ir kaip pasirodyti, kiek surinkti procentų?

– Konkurencija bus labai didelė, bet penktadalį, ketvirtadalį mes turėtume laimėti.

Kėdainių sindromas

– Dabar pakalbėkime apie Kėdainius. Yra susidaręs įspūdis, kad visa tai, kas Kėdainiuose yra gerai, yra padaręs V.Uspaskichas. Bet jūs buvote Kėdainių meras ir padėtį ten žinot puikiai. Ar tai teisybė, ar daugiau įvaizdžio dalykas?

– Tai yra įvaizdžio dalykas, kadangi visus sprendimus priiminėjo savivaldybės taryba, visus juos įgyvendindavo savivaldybės administracija, ir niekas kitas negalėjo nei lemti priimamų sprendimų, nei padėt tuos sprendimus įgyvendinti. Kitas dalykas, kad kiekvieną kartą, kai eidavom į rinkimus, visiškai sąmoningai savo programą derindavome su verslininkais – stipriais, potencialiais Kėdainių verslininkais.

– Kodėl?

– Būtent tam, kad jie dalyvautų rengiant programos, teiktų savo idėjas, tikslus ir maksimaliai prisidėtų prie tos programos įgyvendinimo. Verslo atstovai būdavo mums didelė paspirtis įgyvendinant programą. Jei programai įgyvendinti trūkdavo resursų, jie ateidavo iš verslo pasaulio.

– O ar kaip nors verslas darydavo įtaką savivaldybės tarybos sprendimams?

– Mes kviesdavome juos dalyvauti programoj, jie galėdavo teikti pasiūlymus.

– O priimant konkrečius sprendimus?

– Kaip jau minėjau, sprendimai buvo priiminėjami savivaldybės tarybos. Tiems sprendimams įtakos jie neturėjo, bet galėdavo išreikšti savo nuomonę dėl tos programos vykdymo, patarti, paprašyti paskubinti, nustatyti prioritetus, prisidėti vykdant tą programą.

– Įvažiavus į Kėdainius matyti, kad tai mažas, gražus, sutvarkytas miestas. Kur yra sėkmės paslaptis?

– Kiekvienas, kuris norėjo prisidėti prie bendruomenės programos vykdymo, nebuvo atstumtas, o priešingai – pritrauktas, jam buvo leidžiama dalyvauti. Kitas dalykas – mes visą laiką stengėmės pabudinti žmonių, kurie ten gyvena, šeimininkiškus jausmus, kad jie žiūrėtų į tai ne tik kaip į teritoriją, bet kaip į dalį savo miesto.

Prašydavome dirbti atitinkamai su bendra tvarkymo programa, dirbti, kas labiausiai reikalinga miestui. Pas mus buvo įvairiausios programos: 30 proc. darydavo savivaldybė, 70 proc. – patys žmonės, ir atvirkščiai, atsižvelgiant į tai, kokie ten žmonės, kokios jų galimybės, ir pan. Būdavo ir tokių objektų privačioj teritorijoj, kur darydavo savivaldybė. Jei žmonės neįgalūs, seni, neturi pajamų, darbus atlieka pati savivaldybė.

– Bet kaip nutiko, kad žiniasklaidoje buvo suformuotas įvaizdis, kad Kėdainiuose viską tvarko V.Uspaskichas, o juk jo firmos netgi nėra pačios didžiausios mokesčių mokėtojos?

– Dėl to mes turime būti dėkingi respublikinei žiniasklaidai. Visi mano kolegos, kurie atvažiuodavo į Kėdainius, sakydavo: tau gerai, tu turi antrą biudžetą, tau jį duoda V.Uspaskichas.

– Tokio antro biudžeto nebuvo?

– Nebuvo net tokios minties. Šiandien savivaldybių finansavimas leidžia pinigus investuoti pakankamai efektyviai, Kėdainių savivaldybė investuoja iki 6–7 milijonų litų kasmet. Galima daryti ir paprasčiau – tuos pinigus pravalgyti, išsimokant premijas. „Valstybės žiniose” kai kas sau sugebėjo pusantro karto pasididinti atlyginimą, nustatytą steigėjo, ir taip pažeisti įstatymą. Mes į viską žiūrėjom kitaip, racionaliai, kad būtų mūsų darbų išliekamoji vertė.

Tas požiūris persidavė visiems kitiems, žmonės pamatė, kad valdžia, kuri jiems vadovauja, pati elgiasi pakankamai dorai ir sąžiningai, nesavanaudiškai, ir maksimaliai stengdavosi prisidėti. Kėdainių įstaigų ir įmonių savininkai nuolat buvo skatinami tvarkytis savo teritoriją, patikėtus pastatus. Trečias dalykas, su atėjusiais investuotojais pavykdavo susitarti, kad jie nemažai dėmesio skirtų miesto infrastruktūrai, aikščių, šaligatvių, gatvių, inžinerinių tinklų tvarkymui. Bet tai irgi nebuvo infrastruktūros mokestis per prievartą, vykdavo derybos, bandymai įtikinti investuotoją, kad tie sprendimai naudingi ir jam.

– Tai sakydamas jūs iš esmės griaunate V.Uspaskicho sukurtą Kėdainių mitą: tvarką ten įvedė V.Uspaskichas, ir jis gali tokią pačią tvarką įvesti visoje Lietuvoje.

– Ilgai nekreipiau jokio dėmesio į tai. Įvaizdis man buvo nesuprantamas dalykas. Kam reikia daryti bergždžius judesius ir pastangas? Buvau išauklėtas kitaip – kad darbai kalba patys už save, jie tave tinkamai pristato, pagal juos tave gali tinkamai įvertinti. Kėdainiečiai žinojo, kieno tie darbai, kas prie jų prisidėjo.

– Ar tai parodo tas faktas, kad iš Darbo partijos pasitraukė Kėdainių skyrius?

– Taip. Pavyzdžių daug. Man nerūpėjo, ką apie mane galvojo uteniškis, vilnietis, alytiškis. Kai kam būdavo ne tas pats. Filme apie V.Uspaskichą jis sako: „Ir čia aš tvarkiau, ir čia…” O jo rangovinė organizacija gaudavo iš savivaldybės užsakymus.

– Tai reiškia, kad savivaldybė mokėdavo pinigus?

– Žinoma. O žmonės galvojo kitaip. Ir neeiliniai žmonės. Kauno apskrities viršininkas savivaldybės merijai aiškino: „Matai, kiek daug V.Uspaskichas padarė”.

– Kėdainių tvarkos mitas, kurį eksploatavo V.Uspaskichas, intelektualų sluoksniuose tapo neigiamas. Kaip į tai reaguojate?

– Ir kėdainiečius daug kas žeisdavo, bet žinodami mane, nedaug kas skundėsi. Dabar jau sako: „Žinai, mes sukandę dantis į tave žiūrėjome, kodėl tu nieko neneigi, nedarai”.

Kai buvau išrinktas Seimo nariu, o įvairiausiose auditorijose buvo kalbama, kad yra toks „Kėdainių sindromas”, stengdavausi tai nuneigti, nes Kėdainių valdymas buvo tikrai efektyvus.

Šiandieną galima tai įrodyti. 1997 metais, kai atėjome į savivaldybę, 2/3 biudžeto sudarė savivaldybės skola, viskas buvo nesutvarkyta, sugriuvę. Mūsų partneriai buvo vokiečiai, ir kai mes pasakėm jiems, kad jų autobusą reikia pastatyt į policijos kiemą, kitaip apvogs, tai jie pusantrų metų pas mus apskritai nevažiavo. Po to atvažiavę jie išsižiojo, kaip viskas pasikeitė.