Nepaisant Lietuvos gyventojų nepasitenkinimo Lietuvoje vykdoma sveikatos apsaugos sistemos reforma, sveikatos apsaugos ministras Žilvinas Padaiga tikino, jog ši reforma „vyksta geru kampu”.
Ar tikrai taip? Įvertinti ją ir palyginti mūsų sveikatos apsaugos politiką su kitų šalių modeliu paprašėme buvusį Jūrininkų ligoninės 1-ojo kardiologijos skyriaus vedėją medicinos mokslų daktarą Audrių Šimaitį. Kardiologas yra dirbęs Australijoje, Makvario ligoninėje, o šiuo metu darbuojasi Jungtinėje Karalystėje, Kornvalio ligoninėje.
Kuo skiriasi Jungtinės Karalystės ligoninių darbo organizavimo tvarka nuo tvarkos mūsiškėse ligoninėse?
Darbo organizavimui anglai skiria daug dėmesio. Kiekvienas departamentas, skyrius turi po kelis vadybininkus, kurie atsakingi už ligonių srautų organizavimą, planinių ligonių eilių tvarkymą, lovos pacientui suradimą, ligos istorijų kodavimą, pateikiant finansų skyriui. Taigi didžiąją daugumą išvardinto darbo, kurį Lietuvoje paprastai atlieka skyriaus vedėjas, atlieka tam specialiai įdarbinti žmonės. Planinėms procedūroms pacientai registruojami specialiuose kompiuteriniuose žurnaluose.
Kitas darbo tvarkos organizavimo principas – gydytojai dirba komandomis. Gydytojai specialistai gali būti kelių kategorijų. Komandos vadovas yra gydytojas konsultantas, komandą taip pat sudaro vidurinio rango gydytojai (middle grade), gydytojas-specialistas (staff specialist), asocijuotas specialistas (associated specialist) arba specialybės rezidentas (specialist registrar), kurie savo ruožtu tiesiogiai vadovauja vadinamiesiems jaunesniesiems gydytojams (junior doctors), tai yra pirmų ar antrų metų rezidentams (senior house officers). Komandoje yra aiškus pareigų ir atsakomybės pasiskirstymas. Gydytojas konsultantas atsakingas už visą ligonio priežiūrą, pagrindinės diagnozės nustatymą, jis taip pat atlieka sudėtingas procedūras (koronarografiją, angioplastiką, stimuliatoriaus implantavimą). Pacientus jis vizituoja tik kartą per savaitę ir, aišku, bet kada kitą kartą iškilus būtinybei. Vidurinio rango gydytojai pacientus vizituoja 2-3 kartus per savaitę, jie taip pat atlieka kai kurias procedūras ir tyrimus (diagnostinė koronarografija, echoskopijos). Jaunesnieji gydytojai pacientus vizituoja kiekvieną dieną. Jie dažniausiai pirmieji apžiūri pacientą, sutvarko visus reikalingus dokumentus, iškilus bet kokiam klausimui kreipiasi į vidurinio rango gydytoją, o jis savo ruožtu gali kreiptis į konsultantą. Jaunesnieji gydytojai pacientą vizituoja kiekvieną dieną, jie taip pat tvarko visus išrašus, rašo receptus.
Kadangi dirbama komandomis, Jungtinės Karalystės ligoninėse skyriaus vedėjų nėra. Jų pareigas atlieka konsultantai. Vienas iš konsultantų dažniausiai yra ir klinikinis direktorius, kuris atstovauja visam padaliniui administracijoje. Šis darbas daugelyje ligoninių yra organizuojamas rotacijos principu, kai kiekvienas konsultantas tam tikrą laikotarpį eina klinikinio direktoriaus pareigas.
Kiekvienas skyrius taip pat turi klerką, kuris atsako į telefoninius skambučius, sudeda ligos istorijas į vietas, atsako į paprastus pacientų klausimus.
Ar skiriasi kuo vyriausiojo gydytojo funkcijos?
Ligoninės vadovas čia vadinamas direktoriumi arba tresto pirmininku. Paprastai jis yra vadybininkas arba ekonomistas. Panašiai kaip Lietuvoje, jis atsakingas už bendrą ligoninės darbo organizavimo tvarką, derybas su valstybės institucijomis dėl apmokėjimo. Kasdieniniame ligoninės gyvenimo reikalų tvarkyme jis dalyvauja labai mažai. Už tai atsakingas direktorius medicinai, kuris dažniausiai būna gydytojas.
Kiek dėmesio, palyginti su Lietuva, sveikatos apsaugai skiria Jungtinė Karalystė ir Australija?
Abi šios valstybės skiria daug didesnę BVP dalį sveikatos apsaugai. Be rimtų pinigų rimtai organizuoti sveikatos apsaugos neįmanoma. Kita vertus, visos partijos skiria labai daug dėmesio medicinai, kadangi sveikatos apsauga yra vienas iš svarbiausių kriterijų rinkėjams balsavimo metu.
Ir Australija, ir Jungtinė Karalystė skatina privačią praktiką, kadangi šios valstybės pripažįsta, jog vien tik valstybinis sektorius nepajėgus išspręsti visų susikaupusių problemų. Tarkime, Australijoje tie, kurie apsidraudę privačiai, moka tik pusę vadinamojo medicinos mokesčio, kuris yra 2,8 procento. Įdomu tai, kad didžioji dalis Jungtinėje Karalystėje ir Australijoje privačių procedūrų atliekama valstybinėse ligoninėse, tik ne darbo laiku. Draudimo kompanijos tiesiog atsiskaito su ligonine ir su gydytoju.
Palyginkite gydytojų paruošimo sistemą ir lygį Lietuvoje, Australijoje ir Didžiojoje Britanijoje.
Sovietinė specialistų paruošimo sistema buvo labai paprasta. Po šešerių universitetinių metų ir po vienerių metų paruošimo pagal specialybę žmogus būdavo išmetamas į savarankišką praktiką. Man ir po 14 metų intensyvios specialisto praktikos kyla įvairiausių klausimų. Kaip tuomet turėdavo jaustis toks žmogus, tiesiog neįsivaizduoju!
1990 metais Lietuvoje buvo įvesta rezidentūros sistema, ir aš tai vertinu kaip patį svarbiausią medicinos plėtros žingsnį Lietuvoje. Geras ir tinkamas specialistų ruošimas yra kertinis sveikatos apsaugos organizavimo principas. Deja, Lietuvoje rezidentūra įgavo nacionalinių ypatumų atspalvį. Rezidentai buvo tiesiog „įskiepyti” į buvusią sovietinę sistemą, jie iki šiol sistemoje neturi savo aiškiai apibrėžtos vietos. Tai atsitiko dėl kelių priežasčių. Lygiagrečiai turėjo įvykti ir struktūros reforma, turėjo pasikeisti visa darbo organizavimo ir apmokėjimo struktūra. Neįvykdžius šios esminės reformos dalies, rezidentas tam tikra prasme natūraliai tapo konkurentu specialistams. Jis iki šiol dažniausiai neturi savo aiškios ir konkrečios darbo vietos. Dėl šios priežasties Lietuvos rezidentai yra blogiau paruošti nei Australijoje ar Jungtinėje Karalystėje.
Esate kardiologas. Ar Lietuvos kardiologija atsilieka nuo užsieninės?
Ir taip, ir ne. Manau, kad kardiologinė pagalba iš esmės mažai kuo skiriasi Lietuvoje ir užsienyje. Tačiau dėl paruošimo ypatumų, kuriuos jau minėjau, vidutinis kardiologas Jungtinėje Karalystėje ar Australijoje yra gerokai labiau pasiruošęs savarankiškai praktikai. Jis geriau išmano vidaus ligas, moka daugiau kardiologinių procedūrų. Kita vertus, Lietuvoje pažįstu daug nuostabių kardiologų, kurie savo atsidavimo, žinių ir noro padėti pacientui dėka yra labai daug pasiekę, ir tokiais specialistais galėtų didžiuotis ne viena valstybė.
Labai skiriasi ir aprūpinimas priemonėmis. Šiuolaikinė medicina yra brangus dalykas, ir be išskirtinio, nuoširdaus valstybės dėmesio neįmanoma padėti pacientui vien tik žodžiais ar pažadais. Naujausi vaistai ir pasitvirtinusios metodikos labai greitai pasiekia eilinį pacientą. O jeigu valstybė kartais tai „užmiršta”, tai pacientai labai greitai primena. Taip, pavyzdžiui, atsitiko su naujausiu vaistu herceptinu. Šis vaistas labai efektyviai gydo kai kurias krūties vėžio formas. Jis jau patvirtintas keliose Europos valstybėse, tačiau NHS (National Health Service, Jungtinės Karalystės valstybinė sveikatos apsaugos sistema) ilgai mindžikavo dėl šio vaisto įtraukimo į kompensacijų schemas, nes vaistas labai brangus. Tačiau viena paprasta 40 metų moteris, serganti krūties vėžiu, padavė NHS į teismą ir laimėjo bylą. Praeitą savaitę NHS šį vaistą įtraukė į kompensacijų sąrašus.
Lietuvos intervencinėje kardiologijoje iki šiol daug kartų resterilizuojamos priemonės, kurios yra tik vienkartinės. Tai yra daroma dėl sveiku protu nesuvokiamų mažų įkainių. Dėl to kenčia ir gydytojai, kurie dirba su prastos kokybės priemonėmis, ir pacientai, nes jie rizikuoja užsikrėsti hepatitu B, hepatitu C ir netgi AIDS. Lietuva 2004 metais įstojo į Europos Sąjungą, ir pagal Europos Sąjungos įstatymus tai yra šiurkštus pacientų ir gydytojų teisių pažeidimas.
Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš užsienio valstybių organizuojant slaugytojų darbą?
Manau, kad medicina yra sritis, kurioje sovietizmo yra išlikę daugiausiai. Iki šiol Lietuvoje vadovaujamasi sovietinėmis direktyvomis, pagal kurias 30 vietų skyriui „užtenka” dviejų slaugytojų. Australijoje ar Jungtinėje Karalystėje tokiame skyriuje yra 5-6 slaugytojos. Norint užtikrinti gerą slaugą, Lietuvai būtina keisti 30 metų senumo direktyvas. Be geresnio finansavimo to padaryti neįmanoma. Lietuvos slaugytojos yra tikrai labai geros, profesionalios ir turi būti įvertintos. Jų atlyginimas Jungtinėje Karalystėje ar Australijoje dažniausiai 1,2-1,5 karto viršija visuomenės vidurkį. Taigi Lietuvoje jos turėtų uždirbti apie 1500 – 2500 litų. Būti slaugytoju turi tapti prestižo reikalu.
Ar tiesa, kad Jungtinėje Karalystėje specialistų konsultacijos pacientams tenka laukti net ilgiau nei Lietuvoje? Kaip yra Australijoje?
Taip, tai tiesa. Jungtinėje Karalystėje planinės kardiologo konsultacijos tenka laukti nuo trijų iki šešių mėnesių, Australijoje eilės gerokai trumpesnės. Jungtinėje Karalystėje taip atsitiko dėl kardiologų trūkumo. Eilės pas kitus specialistus yra trumpesnės.
Lietuvos medikai, ironizuodami dėl žiniasklaidos dėmesio medikų klaidoms ir dėl tų klaidų medikų darbą skundžiantiems pacientams, pamėgo posakį: „Visame pasaulyje žmonės miršta nuo ligų, tik Lietuvoje – dėl medikų kaltės”. Ar iš tiesų užsienio gydytojų klaidos neskundžiamos, neviešinamos?
Manau, kad išvengti viešumo neįmanoma niekur. Lietuva tiesiog išgyvena ankstyvąją viešumo stadiją, dėl to gal kartais lazda ir yra perlenkiama. Jungtinėje Karalystėje ar Australijoje nuskamba tik ypatingi atvejai. Šiuo metu medicinos pasaulyje vyrauja nuomonė, kad įvykus medicininei klaidai, turi vyrauti ne kažkieno kaltinimo logika, bet visų aplinkybių analizė. Įvykus tokiems atvejams svarbiausia yra iš jų pasimokyti, padaryti tinkamas išvadas, o ne suieškoti kaltą ir jį nubausti. Labai dažnai išanalizavus aplinkybes paaiškėja, kad tam tikrą mediko „neapsižiūrėjimą” daugiau lėmė ne jo asmeninė klaida, o sistemos ypatumai arba kiti sisteminiai dalykai. Be to, jeigu ir vyksta teisminis procesas, tai gydytojui atstovauja ligoninės samdomas advokatas. Pats gydytojas teisminiame procese nedalyvauja, jis tik parašo situacijos paaiškinimą. Visus valstybinėse ligoninėse dirbančius medikus ligoninė draudžia profesiniu draudimu, taip pat galima draustis dar ir papildomu draudimu.