Polinkis į altruizmą stipresnis jei neturi ko prarasti

Didžiosios Britanijos mokslininkai nustatė, kad vapsvos Liostenogaster flavolineata, gyvenančios visuomeninį gyvenimo būdą, tuo labiau yra linkusios padėti savo giminaitėms išmaitinti palikuonius, kuo žemesni jų šansai užimti „karalienės” vietą ir atvesti į pasaulį savo nuosavus vaikus. Aukšto rango vapsvos pagalbininkės, kurios greičiausiai pačios netrukus turės savo vaikų, yra linkusios save saugoti nuo visuomenei naudingų darbų.
Altruistinio elgesio kilmė – viena iš labiausiai intriguojančių evoliucinės biologijos mįslių. Natūralios atrankos ir kovos už išlikimą principai teigia, kad kiekvienas gyvis turi rūpintis tik tuo, kad išgyventų pats ir atvestų į pasaulį kuo daugiau palikuonių, o ne padėtų kitiems, pažeisdamas savo interesus. Tačiau gamtoje altruizmas yra gana plačiai paplitęs ir beveik visada nuoširdi pagalba artimam galų gale yra naudinga ir padedančiam.
Mokslininkai nustatė, kad kiekviena padėjėja griežtai dozuoja savo altruizmą priklausomai nuo to, kiek ji turi šansų tapti karaliene ir palikti savo palikuonių. Jei šie šansai yra migloti (kaip žemo rango jaunų vapsvų, paskutiniųjų pagal „eilę” į karalienės sostą), reikia dirbti aktyviau, kad nors per svetimus vaikus perduotų savo genus ateinančioms kartoms. Jei padėjėjos rangas yra aukštesnis (jis yra nustatomas išimtinai amžiumi – yra 90% tikimybė, kad pati seniausia iš padėjėjų po karalienės mirties užims jos vietą), jai reikia save patausoti ir mažiau rizikuoti. Be to, padėjėjos entuziazmas gali priklausyti ir nuo jos šeimos dydžio. Kuo didesnė šeima, tuo daugiau palikuonių ji galės išmaitinti, todėl būti karaliene didelėje šeimoje yra daug naudingiau, nei mažoje. Didelėje šeimoje padėjėjai naudinga susilaikyti nuo didelių rekordų (persitempusi gali daug prarasti), o mažoje galima ir paplušėti, o jei nesulauksi karūnavimo – nėra didelis praradimas.