Gali būti, kad siurrealistų piešiniams atėjo nauji laikai. Mokslininkams pavyko iššifruoti, kaip galima apgauti smegenis optinėmis iliuzijomis. Glazgo universiteto psichologai matavo savanorių smegenų siunčiamus signalus, kai šie žiūrėjo į siurrealistinius vaizdus.
Įžiūri tik vieną aspektą
Mokslininkai pastebėjo, kad savanorių smegenys „sugerdavo” visą piešinių informaciją, padalindamos ją į atskiras bangas, miniatiūrinius elektrinius impulsus.
Tačiau tyrėjai tvirtina, kad nors visi impulsai atsiranda vienu metu, tačiau smegenys pajėgia atkoduoti tik tam tikrą jų dalį, vadinasi žmonės gali susikoncentruoti tik ties vienu piešinio aspektu.
Pradėjo nuo paprastų pavyzdžių
Daktaras Filipas Šainsas, kuris vykdė šį projektą, tikina, kad tai paaiškina, kodėl smegenys taip lengvai apkvailinamos optinės iliuzijos. Tačiau, kam nors parodžius praleistą detalę, jos nepamatyti tampa neįmanoma. Vienas iš paprasčiausių pavyzdžių yra paveikslas, kuriame galima įžiūrėti vazą arba du vienas į kitą žiūrinčius veidus.
F.Šainsas mano, kad smegenys turi persijungti iš vieno „dažnio” į kitą ir priimti skirtingas impulsų grupes. Tai paaiškina staigų minčių prašviesėjimą, kai pamatoma anksčiau nepastebėta detalė.
Tirs veidų atpažinimą
Po šio tyrimo mokslininkas tikisi išsiaiškinti, kodėl žmonės gali atpažinti veidus. Jis mano, kad pažįstami veidai sukelia smegenų bangas, kurias smegenims yra lengviau atkoduoti negu sukeltąsias nepažįstamų veidų.
Pagrindinis tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kaip smegenys apdoroja informaciją ir interpretuoja vaizdus. Įdomu, kad dviprasmėje optinėje iliuzijoje žmonės pastebės abu galimus interpretavimo variantus, tačiau negalės įžiūrėti abiejų vaizdų vienu metu.
Skiriasi impulsų greičiai
Impulsai, susiję su tam tikra piešinio dalimi, gali būti lėtesni, o susijusieji su kita dalimi – greitesni. Nors abi grupės atsiranda tuo pačiu metu, smegenys geba sureaguoti tik į vieną iš jų, todėl joms tenka persijunginėti, kad pamatytų skirtingus aspektus.
Be paprastųjų optinių apgaulių, daugiausiai buvo naudojami garsiojo Salvadoro Dali paveikslai. Jis dažnai savo piešiniuose paslėpdavo įvairius objektus, pasinaudodamas optine iliuzija.
Išmatavo dažnius
Kai savanoriams buvo parodytas Salvadoro Dali paveikslas „Vergų turgus, arba Išnykstantis Voltero biustas”, dalis žmonių paveikslo viduryje matė dvi vienuoles, kita dalis – didžiojo XVIII amžiaus prancūzų filosofo Voltero veidą. Nė vienas žmogus nematė abiejų dalykų iš karto.
Padalindami paveikslą į du komponentus, mokslininkai galėjo išmatuoti smegenų aktyvumo dažnius, sukeliamus kiekvieno iš komponentų.
Izoliavo paveikslo dalis
Pasirodė, kad nupieštos vienuolės pagreitindavo impulsus, o Voltero veidas sukėlė kur kas lėtesnę reakciją. Tyrimai parodė, kad dėl šių skirtumų smegenys sugebėjo priimti tik vieną signalą. Tai reiškia, kad vienų žmonių smegenys dirbo vienu „režimu”, o kitų – kitu.
Kiekvienas žmogus mato skirtingas to paties paveikslo dalis, kad galėtų jį suvokti.
Todėl mokslininkams teko izoliuoti visus šalutinius paveikslo vaizdus, kad būtų galima įžiūrėti tik vienuoles arba Volterą.