Iki lapkričio Vokietijoje, Šiaurės Reino Vestfalijos žemėje, vyksta svarbus tarptautinis festivalis „Scene: in NRW”, kuriame viešnių teisėmis dalyvauja ir Lietuva, Latvija, Estija. Mūsų menininkų pasirodymai pranoksta lūkesčius, o kultūros funkcionierių požiūris kelia nuostabą.
Nuo 1957-ųjų, kas dveji metai Vokietijoje, Šiaurės Reino Vestfalijos miestuose, vyksta šiuolaikinio meno festivalis „Scene: in NRW”. Šiųmetinis, jau 38-asis, pavadintas „Scene: estland lettland litauen in nrw” („Scena: Estija, Latvija, Lietuva Šiaurės Reino Vestfalijoje”).
Svarbiausias užsienyje
Kaip per festivalio atidarymą LŽ korespondentei sakė Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje Rasa Balčikonytė, festivalis Šiaurės Reino Vestfalijos miestuose – reikšmingiausias ir didžiausias Lietuvos kultūros pristatymas užsienyje šiais metais. „Labai svarbu, kad dalyvauti festivalyje mus pakvietė viena turtingiausių Europos valstybių, o jis vyksta ekonomiškai stipriausiame regione, kur gyvena apie 18 mln. gyventojų, – kalbėjo Balčikonytė. – Vokiečiai mus ne tik pakvietė, bet ir apmokėjo apie du trečdalius išlaidų, beveik pusantrų metų patys aktyviai dalyvaudami sudarant festivalio programą, renkant dalyvius. Vokiečių žurnalistai, prieš festivalį apsilankę Baltijos valstybėse, prisipažino, kad jie pagaliau suprato, kokios tai skirtingos šalys, suvokė mūsų 50 metų istorinės patirties bendrumus, atkreipė dėmesį į unikalų kultūrinį, istorinį ir intelektualųjį paveldą. Nėra paprasta sulaukti tokio dėmesio ir finansavimo”.
Pasak Balčikonytės, mūsų šalių meno pasiūla ir kokybė viršijo vokiečių lūkesčius. Tad nuspręsta surengti beveik dvigubai daugiau – apie 190 pasirodymų. Lietuvos menininkai mūsų kultūrai atstovauja beveik 60 renginių septyniuose miestuose: Bilefelde, Bonoje, Dortmunde, Diuseldorfe, Duisburge, Kiolne, Miunsteryje.
Atidarymo įspūdžiai
Nors skelbiama, kad festivalis vyks du mėnesius, mūsų menininkai festivalio programoje dalyvaus iki lapkričio. Beje, ir oficialus renginio atidarymas Dortmundo operos ir baleto teatre įvyko gegužės 14-ąją, jau nuo balandžio pabaigos įsisiūbavus kultūrinių renginių maratonui.
Į festivalio atidarymą suskridę renginio viešnių – Baltijos šalių kultūros ministrai pasakė kalbas; jas lydėjo menininkų pasirodymai. Vladimiras Prudnikovas per kelių minučių kalbą spėjo pasakyti, kad jau aptarti ambicingi programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” projektai, reikalingi ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai, ir pakvietė vokiečius juose dalyvauti. Paminėjo pasirengimą Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui ir… padėkojo „Didžiajai Vokietijai, globojančiai mūsų menininkus, mūsų kūrėjus”. Po to emocionaliai mojuodamas rankomis garsiai vokiečių kalba išdudeno Friedricho Schillerio „Odę džiaugsmui”, kuri žinoma kaip Europos Sąjungos himno žodžiai. Salėje sugriaudėjo juokas, plojimai. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas maestro Donato Katkaus, griežė Ramintos Šerkšnytės „De Profundis”, Juozo Širvinsko „Kompozitoriaus atminimui” ir Jono Tamulionio „Toccata diavolesca”. Tačiau kas koncertavo ir kas buvo atlikta, žinojo tik patys muzikantai. Nei festivalio rengėjai vokiečiai, nei jų partneriai iš Baltijos pakrantės (tai yra – ir Lietuvos instituto, mūsų Kultūros ministerijos) nepasirūpino nei vakaro vedėju, nei programėlėmis.
Karti patirtis
Dėl tokio atidarymo labai stebėjosi net festivalio muzikos programų vadovas, tik kitą dieną susipažinęs su jį labai sudominusiu Šv. Kristoforo orkestru, kai atėjo į „Domicil” salę, kur vyko vilniečių koncertas. Jam ir festivalio direktoriui pasisekė – jie dalyvavo Osvaldo Balakausko kūrinio „Koncertas arfai ir styginiams”, kurį atliko Šv. Kristoforo orkestras ir garsi Vokietijos arfininkė Florence Sitruk, pasaulinėje premjeroje.
Tačiau liko nuskriausti žmonės, taip ir nesužinoję apie išskirtinį koncertą. Akivaizdu, kad už mūsų kultūros ir šalies pristatymą užsienyje atsakingos institucijos – šįkart dalyvavusios organizuojant svarbiausią Lietuvos kultūros renginį užsienyje – tenkinosi programos sudarymu, svečių priėmimu Lietuvoje. Išskubėjo namo, nė nepasidomėję, kaip atrodo eilinis festivalio renginys jau kitą dieną po pompastiško atidarymo. Keista, nes svarbiausias darbas, reikalaujantis daug išradingumo informuojant ir pritraukiant vokiečių publiką į mūsų renginius, dar tik prasidėjo. Jeigu, žinoma, rūpi Lietuvos įvaizdis ir užtenka proto, šįkart be didelių sąnaudų pasinaudoti ryškiausių mūsų menininkų prisistatymu.
Pasaulinės premjeros
Šv. Kristoforo orkestras, Dortmunde atlikęs Balakausko kūrinio premjerą, jau po kelių dienų pilnutėlėje Miunsterio aukštosios muzikos mokyklos salėje griežė dar tris pasaulines premjeras. Jos įvyko per tarptautinį gitaros festivalį, kurį sumanė ir kuriam vadovauja šios aukštosios mokyklos dekanas, gerai Europoje žinomas gitaros virtuozas Reinbertas Eversas. Šis šiuolaikinės muzikos festivalis – viena sudedamųjų renginio „Scene: estland lettland litauen in nrw” dalių – klausytojus nudžiugino koncertu, per kurį skambėjo specialiai festivaliui parašyti kūriniai. Šv. Kristoforo orkestras, diriguojamas profesoriaus Katkaus kartu su gitara solo skambinusiu Eversu, atliko 29 metų latvių kompozitoriaus Eriko Ešenvaldžio „Tylos dainas”, kiek vyrėlesnio estų autoriaus Tonu Korvitso „Encounterio tilto dainas” ir mūsų kompozitoriaus Nacionalinės premijos laureato Anatolijaus Šenderovo koncertą gitarai ir kameriniam orkestrui”… ir ištiesiau rankas – miražas…”.
Publika plojimais palydėjo visas premjeras. Tačiau ypač daug ovacijų skyrė Šendrovui, pateikusiam įdomų kūrinį, kurį paskatino Bernardo Brazdžionio eilėraščio posmas. Kūrinys sužavėjo ne tik klausytojus – po koncerto Šenderovą apspito žinomi muzikantai. Arfininkė Sitruk paprašė jai ir jos instrumentui sukurti muziką, garsus Urugvajaus gitaros virtuozas Eduardo Fernandezas domėjosi nuskambėjusio kūrinio natomis. Pastarajam teks palaukti kelerius metus, o vilniečiai jau per šios vasaros Kristupo festivalį išgirs Šenderovo kūrinį” …ir ištiesiau rankas – miražas…”.
Šv. Kristoforo kamerinis orkestras per savo gastroles Vokietijoje surengė keturis koncertus Dortmunde, Miunsteryje ir Kelne, visur sulaukdamas išskirtinio specialistų dėmesio šiuolaikinių mūsų kompozitorių kūrybai. Be minėtų Šerkšnytės ir Tamulionio kūrinių, puikių vertinimų sulaukė Antano Rekašiaus „Muzika styginiams”, Vlado Jakubėno „Preliudas ir triguba fuga”, Felikso Bajoro „Preliudas ir tokata”, Juozo Širvinsko „Kompozitoriaus atminimui”.