Su kuo valgomi lietuviai

„Nesistenkite pažinti Lietuvą neišgėrę alaus”, – vieno tinklalapio internete lankytojus pasitinka užrašas anglų kalba.

Tai, ką perskaitysite toliau, gali pritrenkti tiesmukiškumu arba prajuokinti: „Didžiąją Lietuvos gyventojų dalį sudaro gezai”, „Lietuvoje yra tik vienas dievas – AMB”, „Šalies sostinės angelas sargas – paslaptingasis „Abonentas”.

Apsilankius svetainėje „uncyclopedia.org” atgauti pusiausvyrą įmanoma tik nusišluosčius juoko ašaras. Tiesa, po to kyla klausimas, ar toks viešas humoras vis dėlto nekenkia mūsų šalies įvaizdžiui.

Žiaurioji Klaipėda

Minėtoje svetainėje apstu informacijos apie Lietuvos geografinę padėtį, miestus, garsiausius veikėjus, muziką, apibūdinami ir pačių lietuvių charakteris bei tarpusavio santykiai.

Klaipėda angliškai pristatoma kaip didžiausias uostas Baltijos jūroje: „Šis miestas garsus tuo, kad čia savo pirmąją kelionę pradėjo laivas „Titanikas”. Apie Klaipėdą yra nepakankamai informacijos, nes tai – karinė zona. Dalis gyventojų, turinčių vilas „Rybporte” ir iki šiol žvejojančių Kuršių mariose, į šį miestą buvo prievarta perkelti iš tokių vietų kaip Panevėžys ir „Slabodkė”. Kiekvienas, kuris be specialaus leidimo įžengia į kitas Klaipėdos teritorijas, bus nukankintas ir užmuštas.”

Tarp pavojingiausių Klaipėdos vietų yra minimas prekybos centras „Maxima”, neseniai pervadintas į „Akropolį”, Mogiliovo gatvė ir… pieno parduotuvė „Pienė”.

„Po ta parduotuve iš tikrųjų yra slaptas požeminis bunkeris, kurį saugo nacionalinės „dragdilerių” pajėgos. Kiekvienas, kuris sukinėjasi prie bunkerio, yra pagrobiamas ir laikomas žemiausiame bunkerio lygmenyje, kuris vadinasi „Skibalė”. Ten kaliniai yra verčiami išbandyti naujas narkotikų rūšis”, – apibūdinamas mūsų miestas.

Be to, pabrėžiama, kad uostamiestį valdo „forsai”, kuriuos vis bando nuversti „banglai”.

Vilnius – priemiestis

Pristatant visą šalį, yra teigiama, jog Lietuva yra šalia Stonijos, Landijos, Čiurkijos ir Brazauskijos, o jos gyventojai yra nuolat pasiruošę persikelti į Didžiąją Britaniją, Airiją, Ispaniją ar į kitas Europos Sąjungos šalis, tokias, kaip Uzbekistanas.

Lietuvių tauta apibūdinama kaip taiki ir kartais girta: „Lietuviai tiki į krepšinį”, „Lietuviai visada laukia, kol jiems ką nors duos valdžia arba „Teleloto”, „Lietuviai netiki bankais, Amerika, litu, kaimynais, draugais, nuolaidomis, nes viską sugadino Landsbergis”, „Lietuviui liūdna, kai kaimynui sekasi”, „Krepšininkas Lietuvoje gali išprievartauti vieną moterį per metus su sąlyga, kad jis gerai žaidžia krepšinį”.

Apie Vilnių rašoma, kad tai – garsaus Nemenčinės miesto priemiestis, vadinamas Lietuvos sostine. Jį valdo Vilniaus brigada su paslaptinguoju „Abonentu”: „Jis saugo Vilnių nuo piktųjų dvasių, tokių kaip LNK (KGB pasekėjai), ir asmeniškai – nuo Lietuvos prezidento.

Apie nekaltybę

„Ačiū NATO bazėms, kurių dėka Šiauliai pasiekė didžiausią ekonominį augimą regione, – rašoma toliau. – Ten gyvena daug negrų, kurie dirba tik dėl maisto. Nacionalinis lietuvių patiekalas yra kebabas. Dar derėtų pridurti, kad negrai nekenčia „labasnia” – taip jie vadina lietuvius ir daro jiems daug „zapadlo”, – Šiaulių miestą pristato nežinomi autoriai.

Lankomiausiomis Lietuvos vietomis vadinami Kėdainiai, „kurie priklauso Agurkich”, Pabradė, „kur gyveno hanibalas Lekteris”, Pornūškės – neva „mažas kaimas, esantis netoli Alytaus”, bei Panevėžys, dar žinomas kaip „Chiaburiekynė”. Esą ten gyvenantys lietuviai superka visą kompanijų „Nike”, „Nice”, „Adidas” ir „Adibas” produkciją.

V. Kudirka turėtų apsiversti karste perskaitęs, kad lietuviai mėgsta giedoti ne jo „Tautišką giesmę”, o kitą savo šalies himną „Po stikliuką”.

Virtualioje „unciklopedijoje” taip pat rašoma, kad „lietuviai žino, kas yra švietimas: asmuo, tris kartus nesėkmingai bandęs išlaikyti egzaminus, tą pačią akimirką deportuojamas iš šalies.”

Kliuvo ir neseniai pavadinimą pakeitusiai bendrovei: „Telekomas” yra perspektyvi kompanija, kuri teikia brangias paslaugas. Jeigu 1980 metais 100 procentų lietuvių turėjo telefonus, tai dabar – tik 0,6 proc.”

Bene labiausiai mūsų šalyje puoselėjama tradicija vadinamas lietuvių merginų siekis prarasti nekaltybę šventojo Jono naktį.

„Muzons šniokšč”

Žymiausiais Lietuvos veikėjais angliškoje svetainėje vadinami Andrius Mamontovas, Artūras Paulauskas „Tvorinis Tvorutis”, Arvydas Sabonis, Valdas Adamkus „Tata”, Tadas Blinda, „Budulis”, Mindaugas Murza, „Paksius”, Vytautas Šustauskas.

Garsiausių Lietuvos muzikantų sąraše – vos penki vardai: „Rytis Cicinas – vienintelis, bet ne paskutinis hermafroditas Lietuvoje. Geriau išjungti garsą, kai jį rodo per televizorių.

Valdas Karklelis… Be komentarų. Tiesiog apsilankykite jo svetainėje.

Profesionalūs keliaujančio cirko nariai – Suopis ir Rambynas Ramonai. Juos pamatęs, niekada daugiau nesijuoksi matydamas Ciciną ar Karklelį.

Edmundas Kučinskas – lietuviškas Fredis Kriugeris. Aivaras Stepukonis – absoliutus „Eurovizijos” nugalėtojas.”

Svetainės lankytojams pranešama, kad Lietuvoje itin populiarus sunkusis metalas bei šiam stiliui atstovaujanti grupė „Juodoji Subata” su jos lyderiu Pupų Dėde. Viena šios grupės daina neva atspindi mėgstamiausią lietuvių karo ginklą: „Kaip dėjau iš rožančiaus, net kibirkštys paspylė!”

Nemokantieji lietuvių kalbos ras trumpą būtiniausių lietuviškų žodžių žodynėlį: „Ė, lochs”, „Ką yr?”, „Šok iš kedų”, „Visks normale”, „Muzons šniokšč”, „A žinai an ko bulką trupini?”, „Mano golpuko niaukti langai ir piktintos lempikes”, „Duo lytą”, „A girdz, agurks”, „Mana neonai blizg, o tava ne”.

Peržengtos ribos

Kai tokį absurdo Lietuvos vaizdą, nupieštą internete, paprašėme apibūdinti specialistų, jie demonstravo europietišką pakantumą.

Anot vienos viešųjų ryšių agentūros atstovo Algirdo Aušros, tai, kaip Lietuva apibūdinama svetainėje „uncyclopedia.org”, yra tiesiog žodžio ir nuomonės laisvės išraiška.

Nepaisant to, pašnekovas tikino, jog tokiu būdu siekiama atkreipti visuomenės dėmesį ne tik į savo genialumą ir išskirtinumą, bet ir kvailumą bei bukumą.

„Nors svetainės kūrėjai įdėjo daug darbo ir išradingumo, viskas suvesta į ligotos fantazijos improvizaciją. Ar tai nedarko Lietuvos įvaizdžio? Manau, kad mūsų šalis – ne vienintelė, kuri atsidūrė panašioje situacijoje”, – sakė A. Aušra.

Panašios pozicijos laikosi ir Lietuvos įvaizdį užsienyje formuojantis Lietuvos institutas. Šios įstaigos projektų koordinatorė Rūta Valentaitė taip pat pabrėžė, kad minėtoje svetainėje net sarkazmo ribas peržengianti informacija pateikiama ne tik apie mūsų šalį.

„Galima kritiškai vertinti šį projektą, tačiau svarbu, jog svetainėje yra nuoroda į kitą enciklopediją internete, kurioje pateikiama tiksli ir dalykiška informacija bet kuria tema”, – sakė R. Valentaitė, kurią nuramino svetainės autorių perspėjimas, jog „Uncyclopedia” – ne informacinis, o humoro puslapis.

Būtume idiotais

Klaipėdos savivaldybės administracijos Tarptautinių ryšių ir turizmo skyriaus atstovas Liutauras Kraniauskas įsitikinęs, kad tokios žinios apie Lietuvą nedarko mūsų šalies įvaizdžio.

„Pati „Uncyclopedia” yra postmodernus bandymas ironiškai pasižiūrėti į save pačius, pašiepiama kasdienė rutina, šventi simboliai parodomi kitoje šviesoje, leidžiančioje sukurto absurdo atspalvį”, – aiškino L. Kraniauskas.

Anot jo, Klaipėdos miestas internete pristatomas būtent taip, kaip jis matomas per popkultūros ir kasdienybės akinius: visada išlieka galimybė gauti į veidą, „Rybportas” dar lig šiol gyvuojantis toponimas, kurio įveikti negali net Naikupės kvartalo vardas…

L. Kraniausko įsitikinimu, „tikriausiai būtume idiotai, jeigu šią internetinę pašaipą priimtume rimtai: „Informacija yra įdomi tik mums patiems, ji gali erzinti tik mus pačius, žinančius, apie ką vyksta kalba. Bet koks klausimas apie tokio pobūdžio informacijos išėmimą iš interneto atsiduotų noru cenzūruoti tai, kas nepatinka. Susidurtume su absoliučiu provincialumu: supykau, nes kažkas ironiškai pažvelgė į mano kaimą…”

Patys svetainės autoriai tvirtina, kad jų absurdo enciklopedija kupina melo ir dezinformacijos, bet jokiu būdu – ne kvailumo. Skiltyje, skirtoje norintiesiems parašyti straipsnį, nurodoma, kad svetainėje nebus talpinami beprasmiai, agresyvūs ir nejuokingi rašiniai.