Dirbančių moterų – tiek pat, kiek vyrų, abiejų lyčių atstovai uždirba vienodai ir taip sėkmingai pasiskirsto šeimos pareigas, kad sutuoktinės nesijaučia vienišos namų ūkio fronte…
Kol kas tai ne fakto konstatavimas, o tik vizija, kurios link judėti ragina Europos Sąjunga (ES).
Dar 2000 metais Europos Taryba patvirtino Lisabonos strategiją, kuria nustatė ES strateginius tikslus, siekiant padidinti užimtumą, plėtoti ekonomines reformas ir pan. Mat per dešimtmetį ES norima paversti konkurencingiausia žinių pagrindu augančia ekonomika pasaulyje. Tam reikia pasiekti, kad, pavyzdžiui, moterų užimtumas sudarytų 60 proc. – vietoje 2000-aisiais buvusio 51 proc. rodiklio.
Bet Europos Komisijos praėjusių metų ataskaitoje dėl lyčių lygybės 25 šalių bloke tvirtinama, jog darbo rinka tebėra iškreipta – ji neskatina darbo ieškančių moterų.
Dirbančių moterų vis dar mažiau nei vyrų, dailiosios lyties atstovėms mokama 15 proc. mažesnė alga, o trečdalis jų dirba ne visą darbo dieną, kadangi turi rūpintis atžalomis.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Lygių galimybių skyriaus vedėjo pavaduotoja Vanda Juršėnienė teigia, jog Lietuvos ir kaimyninių posovietinių šalių situacija ES kontekste iš esmės atrodo gana pozityvi. Tačiau problemų netrūksta ir mums, o specifika neleidžia jų išspręsti per vieną dieną.
Pajūryje – daugiau bedarbių moterų
Vyrų ir moterų atlyginimų skirtumas Lietuvoje, palyginti su ES vidurkiu, kuris sudaro 15 proc., formaliai taip pat nėra labai didelis. Anot V. Juršėnienės, šiuo metu Lietuvoje moterims už darbą mokama 18 proc. mažiau negu vyrams.
Iš 25 Sąjungos narių pagal moterų užimtumo lygį Lietuva yra net aštunta. „Jau dabar viršijame minėtąjį 60 proc. moterų užimtumo rodiklį, taigi kai kuriuos Lisabonos strategijos punktus esame įgyvendinę”, – kalbėjo pašnekovė.
Tačiau smulkesnė analizė lyčių lygybės požiūriu nenuteikia džiaugsmingai: Lietuvos darbo biržos Darbo pasiūlos ir paklausos skyriaus vedėjo pavaduotoja Daiva Liugienė sakė, jog šių metų gegužės 1-ąją šalyje buvo apie 46 tūkst. bedarbių moterų. Jos sudaro 61,3 proc. asmenų, neturinčių darbo.
Pavyzdžiui, Mažeikiuose, Elektrėnuose, Plungėje, taip pat ir Klaipėdoje moterys sudaro 70 proc. ir daugiau visų bedarbių. O štai Švenčionyse, Kelmėje, Rokiškyje, Molėtuose – 50 proc. ir mažiau.
4,3 proc. darbingo amžiaus šalies moterų yra bedarbės. Tarp darbingo amžiaus vyrų darbo neturi kur kas mažiau – 2,7 proc. asmenų.
Anot D. Liugienės, daugiausia bedarbių yra 40-49 metų žmonių kategorijoje. Vyresnėms moterims sunkiau rasti darbą, nei tokio pat amžiaus vyrams. Daugiausia bedarbių moterų (14,2 proc.) – 40-44 metų grupėje.
Dviguba našta
„Sovietmečiu propaguota totalaus užimtumo koncepcija prigijo – mūsų moterys įpratusios aktyviai dalyvauti darbo rinkoje, – kalbėjo V. Juršėnienė. – Tuo pat metu vadinamosiose senosiose ES šalyse buvo įprasta, kad ištekėjusi moteris nedirba. Dabar šios tradicijos atsisakoma.”
Kai kuriose šalyse šis procesas vyksta itin lėtai. Štai Vokietijoje moterys daugiausia pasiekia politikos srityje. Tačiau ir šalies Vyriausybės narės sulaukia konservatyvių pažiūrų tautiečių priekaištų – neva geriau jau būtų sėdėjusios namuose.
Mūsų moterims darbo įsipareigojimai nėra naujovė. Tačiau jos, skirtingai negu Vakarų Europos gyventojos, spėjo ne tik aktyviai darbuotis, bet ir rūpintis šeima, buitimi, šitaip prisiimdamos dvigubą naštą.
Tad nūdien prioritetinė valstybės institucijų ir jų kuriamų programų sritis – šeimos ir darbo įsipareigojimų derinimas. Mėginant sumažinti moterims tradiciškai tenkančių pareigų apimtį, akcentuojama vadinamosios draugiškos darbovietės, lanksčių darbo formų ir grafikų, tėvystės atostogų bei vaikų priežiūros įstaigų svarba.
Dar vienas aspektas – moterų ir vyrų, einančių vadovų pareigas, skaičiaus santykis. Europos patirtis rodo, kad nors universitetus baigia daugiau moterų, karjeros požiūriu jas gerokai lenkia stipriosios lyties atstovai.
V. Juršėnienės nuomone, čia kalta ne vien visuomenės nuomonė, bet ir pačių moterų motyvacijos stoka. Kol kas situacija tokia – kuo aukštesnis karjeros laiptelis, tuo mažesnė tikimybė čia išvysti moterį.
Stereotipai – kietas riešutėlis
Viena esminių priežasčių, kurios menkina lygias galimybes, anot V. Juršėnienės, yra stereotipai. Jų neįveiksi per vieną dieną – sustabarėjusių visuomenės pažiūrų naikinimui skirti specialūs projektai, finansuojami iš ES struktūrinių fondų. Projektų pagrindinė forma – informacinės kampanijos. Klipais, plakatais, pokalbių laidomis tikimasi nukreipti visuomenės nuomonę viena ar kita linkme.
Kol kas, pastebi V. Juršėnienė, stereotipų kaita nespėja koja kojon su gyvenimo sąlygomis – šios kinta greičiau. Taigi dabartinio darbo vaisių galima tikėtis tik po kelerių metų.
Šiuo metu įgyvendinama Valstybinė moterų ir vyrų lygių galimybių programa 2005-2009 metams – jau antroji mūsų šalyje. Pirmoji sisteminė programa buvo įgyvendinama 2003-2004-aisiais, vėliau nuspręsta, kad poros metų laikotarpis – per trumpas rezultatams sulaukti.
„Tačiau vis dėlto nedrįsčiau teigti, jog 2010-aisiais galėsime džiaugtis visiška lyčių lygybe, – šypteli V. Juršėnienė. – Štai Danijoje jos siekiama jau šimtmetį…”