Kai ji pasirodo viešbučio „Normandie” vestibiulyje, kalbos nutyla. Visi atidžiai seka kiekvieną aktorės žingsnį. Claudia šneka žemu balsu. Jos akys, paslėptos saulės akiniais, atrodo visai juodos, nors iš tikrųjų tamsiai kaštoninės, žaižaruojančios.
Claudia, laimė, ne iš tų kino žvaigždžių, kurios tampa savo vardo aukomis, žiūri į žurnalistus kaip į priešus ir bijo kiekvieno klausimo. Bendrauti su ja – malonumas, ji dalijasi prisiminimais, mielai pasakoja apie save, beje, ne iš anksto sukurtas legendas.
– Ar nejaučiate praeities ilgesio?
– Tai, kas buvo praeityje, praeityje ir liko, o aš gyvenu dabartimi. Žinote, sako, reikia vyriškai ištverti tai, ko negali pakeisti. Ateina laikas, kai supranti: dabar gyvenimas suteikia kitą vaidmenį. Daug vaidinau, mano filmus žmonės žiūrėjo visuose žemynuose. Apie tokią šlovę galima tik svajoti! Šiuo metu faktiškai nebesifilmuoju, bet tai nereiškia, kad atsisveikinau su kinematografija. Aš apnuodyta ja visam gyvenimui! Kino festivaliuose dabar dalyvauju kaip žiuri narė, neseniai baigiau rengti naują vaidmenį nedidelėje pjesėje. Rašau prisiminimus apie savo aktorinę veiklą. Važinėju su UNESCO po visą pasaulį.
– Ar naujoji režisierių karta jūsų neįkvepia?
– Režisierių daug, tik scenarijai nekokie. Gavusi pasiūlymą, perskaitau pirmuosius dešimt puslapių. Svarbu pajusti scenarijų, kitaip nieko neišeis. Neturiu ko pasakyti apie jaunuosius režisierius…
– Septintajame dešimtmetyje filmavotės režisieriaus Kalatozovo „Raudonojoje palapinėje”. Kokį įspūdį paliko rusai?
– Puikų. Tai buvo nuostabus metas. Mes buvome jauni, išdykę – jokie šalčiai nebaisūs. Žavusis Seanas Connery – šalia, stiprūs rusų vyrukai. Filmavo žiemą, kai kurie bendradarbiai pateko į ligoninę dėl peršalimo, nes šaltis buvo rimtas. O man – kaip niekur nieko. Gimusi Afrikoje, turėjau pavirsti varvekliu, bet, kiek pamenu, net nesučiaudėjau per filmavimus. Mėgstamiausiu rusišku žodžiu man tapo „net”. Taip atsakydavau vyrams, kurie manęs siekė.
– Sakote, kad laikote save ne žvaigžde, o paprasta aktore, nors pagal rangą, lyginant su kitomis aktorėmis, esate labai aukštai.
– Nepamirškite, kad aš jau 45 metus vaidinu. Nusifilmavau daugiau kaip 55 filmuose. Negimiau su sidabro šaukšteliu burnoje, gyvenimas mane grūdino. Vaidinau garsiausių režisierių filmuose, bet visada abiem kojomis tvirtai stovėjau ant žemės ir gyvenau įprastą gyvenimą.
– Norite pasakyti, kad vyrai palikdavo jus kaip bet kurią kitą moterį?
– Palikdavo mane ir aš juos palikdavau. Visaip buvo. Žmonės kažkodėl aktores laiko išskirtinėmis, nors joms gyventi sunkiau nei kitiems, nes visas jų gyvenimas vyksta kitų akivaizdoje – bet kuris žmogus gali jas pasmerkti, o jos net negali apsiginti. Man padėjo tai, kad niekada nesifilmavau apsinuoginusi. Nesu moralistė, bet kine svarbu pabrėžti savo paslaptingumą. Šis mano reikalavimas specialiai buvo aptariamas sudarant kontraktą su kiekvienu režisieriumi. Aš juk pradėjau dirbti su tokiais didžiais meistrais, kaip Pasolini, Moravia. Šie nuostabūs žmonės davė man puikias gyvenimo pamokas.
– Dirbote su režisieriais Federico Fellini ir Luchino Visconti. Papasakokite apie tuos laikus…
– Tai buvo nuostabiausias mano gyvenimo periodas. Būtent tuo laiku, septintajame dešimtmetyje, vienu metu dirbau su abiem režisieriais. Per filmavimus su Fellini turėjau būti blondinė, su Visconti – ugninga brunetė. Mano plaukai būdavo tai šviesinami, tai atgaidavo natūralią spalvą. Bijojau, kad dažai juos nudegins, tačiau prieštarauti nedrįsau (juoba kad Fellini baisiai nervinosi dėl filmavimų su Visconti).
Federico buvo svajotojas ir burtininkas. Mėgo sugalvoti įvairių scenelių, kurių nebuvo scenarijuje, improvizuodavo. Kartais scenarijaus ir visai nebūdavo, o filmuodavo tai, kas šaudavo į galvą Fellini. Filmavimo aikštelėje kartais aidėdavo tokie keiksmai, kokių galima išgirsti tik uosto smuklėje. Užtat buvo įrengta atskira telefono būdelė Marcello Mastroianni, kuris daug skambindavo. Virė tikras itališkas gyvenimas. Dažnai Fellini stodavo į mano partnerio vietą, kad sukurtų filmo sceną, ir replikuodavo. Jis intymiai klausdavo manęs: „Ką tu šiuo momentu įsimylėjusi?” Aš parausdavau, o Fellini tik to ir reikėdavo. Viską nufilmuodavo į juostą – ir mano susijaudinimą, ir sutrikimą. Keisčiausia, kad nuolat užkibdavau ant šio kabliuko.
– Ar režisieriai labai skiriasi vieni nuo kitų?
– Luchino Visconti buvo uždara asmenybė. Jo filmavimai priminė šventą ritualą. Nė musė negalėjo praskristi tuo metu – tokia tyla būdavo. Neturėjome teisės net šnabždėtis, juo labiau – juoktis. (Tačiau mane Visconti labai mylėjo, todėl naudojausi kai kuriomis privilegijomis.) Kalbėjomės mano gimtąja kalba – prancūzų, drauge važiuodavome į Londoną pasiklausyti garsiosios Marlene Dietrich koncertų, pasižiūrėti nuostabios Peterio Brooko vaidybos. Dažnai su juo vakarieniaudavome, aptarinėdavome kino scenas. Jis išmokė mane vaikščioti lengvais negirdimais žingsniais, kiekvienu kūno judesiu perteikti jėgą ir galią. Visconti supažindino mane su su Rudolfu Nureyevu, Salvadoro Dali žmona Gala.
– Filmavotės su tokiais garsiais aktoriais kaip Alainas Delonas ir Jeanas Paulis Belmondo. Ar lengva buvo su jais dirbti?
– Su Jeanu tuo metu buvome kaip vaikai, labai daug juokėmės. Mums užtekdavo vieno žvilgsnio, kad suprastume vienas kitą. Delonas – gana subtili asmenybė, jis iškart pajuto mano esmę. Kai kartu filmavomės „Leoparde”, Alainas pasakė apie mane: „Vyrai, atsargiai! Ši katytė romiu žvilgsniu gali virsti pantera aštriais nagais ir jus sudraskyti”.
1961-aisiais pasirodė filmas „Kartušas”, kuriame nusifilmavau su J.P. Belmondo. Pirma abu dirbome Mauro Bolognini filme „Baisus kelias”, kur man nusišypsojo laimė suvaidinti vieną gražiausių savo vaidmenų – geraširdę prostitutę. Tada mėgau vaidinti herojes, kurių gyvenimo būdas man buvo svetimas. O filmas „Kartušas” sulaukė neįtikėtinos sėkmės. Su šiuo filmu mes su Jeanu Pauliu daug važinėjome po pasaulį… Belmondo, toks linksmuolis, dažnai mane juokino anekdotais ir įvairiomis istorijomis. Su juo niekada nebūdavo nuobodu. Ir jis šauniai parodijuodavo žmones.
– Jūs taip pat vaidinote su Brigitte Bardot…
– Taip, tuomet kalbėjo, jog BB pakeis CC. Tai buvo Ispanijoje, Malagoje. Visa spauda susirinko, visiems buvo įdomu, ar nurausime viena kitai plaukus. Tačiau reporteriams teko nuobodžiauti, nes filmavimas vyko taikiai. Brigitte, juokingai papūtusi lūpytes, sakydavo: „Tu panaši į berniūkštį!” Su ja tikrai buvo sunku rungtyniauti grožio srityje. Užtat aš pati atlikdavau visus režisieriaus sugalvotus triukus ir beveik niekada nesinaudodavau kaskadininkų paslaugomis.
– Kaip prasidėjo jūsų karjera?
– Gyvenau Tunise. Man buvo 17 metų, kai mūsų mieste buvo pradėtas statyti filmas su Omaru Sharifu, atliekančiu pagrindinį vaidmenį. O, koks jis tuo metu buvo garsus! Filmo režisierius, eidamas pro mūsų licėjų, atkreipė į mane dėmesį. Aš buvau tokia laukinė, kad išgirdusi jo šūksmą: „Ateik čia, mažyle”, puoliau bėgti. Bet jis buvo atkaklus ir nusekė paskui mane. Aš vis tiek neatsakinėjau į klausimus, ir jam teko kreiptis į licėjaus direktorę. Ji pakalbėjo su mano tėvais, įtikino juos, kad pasiūlymas filmuotis kine gana rimtas. Mano tėvas – sicilietis. Tai daug ką pasako! Apskritai vyko ilgos derybos, ir pagaliau kino kūrėjų spiriami tėvai pasidavė. Gavau nedidelį vaidmenį, o 1957 metais man pasiūlyta dalyvauti grožio konkurse. Didelei mano nuostabai, jį laimėjau ir gavau apdovanojimą – kelionę į Veneciją. Kaip tik tuo metu vyko Venecijos kino festivalis, o aš atvažiavau ten vilkėdama bikiniu ir burnusu – apdaru, į kurį įsisupa piemenys. Fotografai apstulbo iš nuostabos – kokia būtybė! – ir ėmė pleškinti fotoaparatais. O man buvo juokinga!
– Mokėtės aktorystės meno?
– Labai neilgai, Romos eksperimentiniame kino centre. Jei manęs ko nors klausdavo, iš bjaurumo neatsakinėdavau. Tačiau buvau labai fotogeniška, o tai viliojo daugelį režisierių (atrodė, kad jie visi pametė galvą!). Mano nuotraukos buvo visų madų žurnalų viršeliuose. Bet greitai man visa tai nusibodo ir grįžau į Tunisą. Paskui mane atskubėjo režisierius Franco Cristaldi ir pasiūlė septynerių metų kontraktą.
– Kalbama, kad jis jums buvo ne tik režisierius…
– Tai tiesa. Mes gyvenome kartu, bet niekada nebuvome vedę. Jis buvo greit užsiplieskiantis ir baisiai pavydus. Tai labai ilga ir gana asmeniška istorija. Mes drauge užsidirbome daug pinigų, ir mūsų kontraktas truko daug metų. Nuo 1958-ųjų iki 1973-iųjų…
– Vaidinote su Sergio Leone filme „Kartą Laukiniuose Vakaruose”.
– Taip, Leone filmavo vesterną, išskirtinį tuo, kad pagrindinį vaidmenį atliko moteris. Atmosfera filmavimo aikštelėje buvo nepaprasta. Sergio paleisdavo filmo muziką darbo metu. Pamenate tą melodiją, tokią ištęstą, įsismelkiančią tiesiai į sielą? Nuotaika skambant muzikai visai kita! Vaidinau su įkarščiu. Tai buvo nuostabios dienos! Mes ateidavome į restoraną, ir Sergio užsakydavo tiek maisto, kad jo buvo neįmanoma suvalgyti.
Prieš kelerius metus Berlyne man įteikė Auksinį lokį skambant muzikai iš šio filmo. Verkiau iš džiaugsmo ir dėl prisiminimų.
– Kai išgarsėjote Europoje, jus pakvietė į Holivudą. Ar lengva ten buvo jaunai italei?
– Vaikystėje mačiau filmą „Krantinė” su Marlonu Brando. Ši juosta mane sužavėjo. Žinoma, svajonėse įsivaizdavau save važinėjančią „Kadilac” po Niujorką, bet tai buvo mergaitiškos svajonės, tokios nekaltos… Ir štai po Fellini filmo „8 1/2” man buvo pasiūlytas kontraktas Holivude. Nusifilmavau daugybėje amerikietiškų kino filmų, tarp jų „Rožinėje panteroje”, „Cirko pasaulyje”… Tačiau mėgstamiausias tapo filmas su Burtu Lancasteriu „Profesionalai”.
– Ar turėjote draugų Amerikoje?
– Pažinojau Paulą Newmaną, kuris užleido man gyventi savo vilą (prisimenu, mane labai juokindavo tai, kad miegu jo lovoje!).
Susidraugavau su Steve’u McCoonu. Vėliau jis dažnai atvažiuodavo į Romą, nes labai mėgo „Ferrari” automobilius. Steve’as tiesiog iš proto eidavo dėl jų ir galėdavo visą dieną krapštytis variklyje. Jausdavo didelį malonumą.
Bet įdomiausia pažintis buvo su Marlonu Brando. Kartą dubliažo salėje staiga kažkas pakvietė mane prie telefono. Pasikalbėjimų punkte man pasakė, kad su manimi nori šnekėtis Brando. Iš pradžių nepatikėjau. Brando paskyrė man susitikimą viešbutyje „Beverly Hills”. Tiesiog nulėkiau ten. Ir išvydau Marloną! Jo nepakartojamas žvilgsnis ir tik jam būdingi gestai! Širdį suspaudė, bet greitai susitvardžiau. Mano dievaitis pasiūlė praleisti su juo naktį! Štai kaip! Aš pasakiau ne, apsisukau ir nuėjau. Brando pralinksmino šis atsakas. Iš dalies jis nustebo, kad nepuoliau prieš jį ant kelių…
– Ar jums viskas patiko Amerikoje?
– Ne viskas. Pavyzdžiui, juokinga buvo stebėti, kaip amerikiečiai visur ir visada važinėja automobiliais. Mėgstu pasivaikščioti ir dažnai vaikštinėdavau po Los Andželą pėsčia, todėl ne sykį mane stabdė policininkai. Jie niekaip negalėjo suprasti, ko čia vaikštinėju.
Buvo nuostabus metas, kai klausėmės „The Beatles” muzikos, daug šokome. Gėlių vaikų ir pacifizmo metas…
– Europoje vaikštinėjate be apsaugos?
– Aš – paprastas žmogus. Ko man bijoti? Jeigu kas nors sumanys nuskriausti mane, iškart sulauks atkirčio.
– Turbūt namuose laikote daug apdovanojimų?
– Man labai brangus Garbės legiono ordinas, kurį įteikė ponas J.Chirakas, taip pat Venecijos Auksinio liūto ir Berlyno Auksinio lokio apdovanojimai, labai mėgstu nežinomo XIV a. dailininko paveikslą „Madona”, kurį man filmavimo metu padovanojo režisierius Valerio Zurlini.
– Kokie įvykiai jūsų gyvenime labiausiai įsiminė?
– Mano vaikų gimimas. Sūnų Patricką, kuriam dabar 45 metai, pagimdžiau labai jauna, o kai man buvo 40, pasaulį išvydo duktė Claudia. Jos tėvas – mano draugas ir partneris Pascuale Squitieri, su kuriuo gyvenu daugiau kaip 30 metų. Claudiai netrukus sukaks 26-eri. Kai tapau motina, dar nesuvokiau, kokia tai atsakomybė, ir daugiau laiko skirdavau darbui nei sūnui. O gimus dukteriai lioviausi filmuotis.
– Jūs jau močiutė?
– Tapau močiute, kai man sukako 40 metų. Anūkė Lucille gimė beveik kartu su mano dukra. Todėl vienu metu išgyvenau laimę ir tapti močiute.
– Jeigu jūsų duktė Claudia užsimanys tapti aktore?
– Ne, ne ir ne! Kai dukrai buvo 14, režisieriai dažnai jai siūlė suvaidinti filme. Ji tikrai graži! Tačiau Claudia atsisakydavo. Ją visada labiau domino menas, ypač tapyba. Baigusi mokslus Vokietijoje, ji studijavo Sorbonoje, Meno istorijos fakultete. Claudia mėgsta piešti ir rašyti. Kinematografas, aišku, ją domina. Ypač jai patinka Kanų kino festivalis, bet manau, jeigu ji kada nors ir užsiims kinu, tai tik kaip režisierė. Mes nežinome, kas mūsų laukia. Bet norint tapti aktore, reikia būti labai stipriai, turint galvoje tai, koks kanibalizmas viešpatauja kine.
– Jūsų mėgstamiausi drabužiai?
– Beveik iki 1982 metų rengiausi Ninos Ricci drabužiais, o po to visur ir visada tik – Giorgio Armani! Aš nenešioju brangenybių, manau, kad pagyvenusi moteris su papuošalais panaši į Kalėdų eglutę.
– Ar turite gyvenimo devizą?
– Niekada nenuleisti rankų, nes, kai norime, mes galime!
– Ką norėtumėte išgirsti apie save iš savo įpėdinių?
– „Ji mokėjo svajoti!”