Pažadinta iš priverstinio miego

Nuolat dūzgiančių ir krutančių, renginių gausybe garsėjančių Vilniaus mokytojų namų priešaky ilgus dešimtmečius stūksojo apsilaupiusi, apdulkėjusi gražuolė barokinė bažnyčia. Atėjus naujiems laikams Šv.Kotrynos bažnyčia su dviem liaunais bokštais ir prie šono prigludusia Dievo Apvaizdos koplyčia savo vargana būkle ėmė stačiai akis badyti. Sakralinis paminklas buvo perduotas Vilniaus arkivyskupijos kurijai, o ši 2003 metais pasirašė panaudos sutartį su Vilniaus savivaldybe. Taip buvo leista neveikiančius maldos namus restauruoti, suremontuoti ir 20 metų naudoti kultūrinei veiklai.

Po truputį darbai judėjo. Dar jų nebaigus visuomenės dėmesį jau žadino „Vartų” galerija, čia rengianti menines akcijas. Vyko keletas Kristupo vasaros muzikos festivalio koncertų, patvirtinusių, kad čia puikiausia akustika. O dabar sutvisko perdažytas bažnyčios fasadas – tai kainavo 4,5 mln. litų. Nuo praėjusio rudens, investavus 2 mln. litų, suremontuotas statinio vidus, visiškai restauruotas didysis altorius, atnaujinti du šoniniai. Koncertų klausytojams pastatyta 250 krėslų, rūsius bus galima naudoti meno parodoms. Bažnyčioje dar stinga istorinio meno alsavimo, nes per karus prarasta daug vertingų kūrinių.

Lemiamas savivaldybės žingsnis

Dabar Vilniaus savivaldybė Šv.Kotrynos bažnyčios, kaip naujo sostinės kultūros centro, administravimą sumanė perduoti Vilniaus mokytojų namams. Pasak šių namų direktorės Zitos Žepnickienės, tai garbė, bet ir nežinia kokio masto atsakomybė. Veiklos užmojai nemaži, bet svarbu, kad jie nekybotų ore, būtų paremti tiksliai apskaičiuotais finansais. Jeigu pinigai, reikalingi pastatui išlaikyti, nebus įrašomi atskira biudžeto eilute, o tebus įskaičiuoti į bendrą Mokytojų namams skiriamą sumą, lėšų laiku galima ir nesulaukti. Tačiau Žepnickienė, pabendravusi su meru Artūru Zuoku, mano, kad pasitikėjimas yra abipusis ir problemų neturėtų būti.

Direktorė nusiteikusi optimistiškai: žmonės jau dabar yra pamėgę šią bažnyčią, klausinėja apie būsimus renginius. O iš savivaldybės meno kolektyvų vadovų ir kitų specialistų sudaryta meno taryba sieks, kad čia profesionalios muzikos koncertus nuolat rengtų jų kolektyvai – chorai „Ąžuoliukas”, „Jauna muzika”, Šv.Kristoforo kamerinis orkestras. Priimamos paraiškos ir iš kitų ansamblių bei solistų.

Jau artėja pirmasis renginys – šį savaitgalį Šv.Kotrynos bažnyčios atidarymo proga vyks muzikos festivalis „Viva, Kotryna”.

Dar ne viskas padaryta

Nors Šv.Kotrynos bažnyčia jau švyti, bet dar burzgia technika ir tvyro dulkės šalia esančiame skvere – tame, kur stovi kompozitoriaus Stanislovo Moniuškos skulptūra. Mokytojų namų direktorė tikina, kad čia irgi bus gražu, aplinka sparčiai tvarkoma. Atsiras dar viena puiki žalioji Vilniaus oazė – su gražiais suolais, gėlynais. Turėtų atsibusti ir senasis fontanėlis-liūto galva. Žepnickienė tikisi ir jau tariasi su Lietuvos dailės muziejaus (LDM) direktoriumi Romualdu Budriu, kad į bažnyčios interjerą sugrįžtų senieji kūriniai. Tai originalūs XVIII a. dailininko Simono Čechavičiaus paveikslai, po kriminalinių istorijų – vagystės ir kitų manipuliacijų – dailėtyrininko Vlado Drėmos pastangomis atgauti. LDM P.Gudyno restauravimo centre dalį jų jau baigia restauruoti specialistai. Visiškai baigus šį darbą istorinė tapyba bus deponuota Šv.Kotrynos bažnyčiai, tapusiai Vilniaus miesto kultūros centru.

Manoma, kad sutelkus Mokytojų namų, juose esančių „Vartų”, Vaikų ir jaunimo galerijų, greta gyvuojančio Teatro, muzikos ir kino muziejaus pajėgas pavyktų sukurti intelektualesnę publiką traukiantį aktyvų kultūrinį trikampį. Itin svarbus jis taptų Vilniui įgyvendinant Europos kultūros sostinės programas.

Dar žvigtelėjus praeitin

Taigi turime naują kultūros centrą – išties puikią barokinę bažnyčią, mums atitekusį brangų istorijos palikimą. 1620 metais į Vilnių atvykus Kulmo kongregacijos vienuolėms benediktinėms imta jas kurdinti. XVII-XVIII a. vienuolynas jau buvo išsiplėtęs ir klestėjo. 1632 metais vienuolės buvo pradėjusios nedidelės bažnyčios statybą, plėtė vienuolyno pastatų kompleksą. Mūrinė, didesnė bažnyčia buvo pašventinta 1650-aisiais. Tada prasidėjo karų ir gaisrų laikotarpis. 1737 metais kilęs didysis Vilniaus gaisras neaplenkė ir šios bažnyčios, bet jau 1741 metais ją rekonstruoti ėmėsi garsus architektas Jonas Kristupas Glaubicas. Dalyvavo daug kitų meistrų. Maždaug apie septintą XVIII a. dešimtmetį buvo galutinai suformuotas Šv.Kotrynos bažnyčios interjeras, pripažintas vėlyvojo baroko šedevru. Čia vykdavo ir svarbios bažnytinės šventės, iškilmės. Tačiau vėl atėjo naikinimo laikai, ir bažnyčia buvo išdraskyta, priverstinai užmigdyta. Ir tik dabarties žmonių pastangomis ir lėšomis ši gražuolė pažadinta.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.