Vakar Žaliakalnyje veikianti Šv.Nikolos cerkvė atšventė jubiliejų: prieš šimtą metų šv.Mikalojaus dieną ši cerkvė buvo pašventinta.
Jubiliejų Kauno sentikiai, pasikvietę svečių iš visų Lietuvos sentikių parapijų, sutiko iškilmingai: po kelias valandas trukusių pamaldų aplink cerkvę neštos ikonos, kurių pusėn atsigręžę tikintieji žegnojosi įprastu sentikiams būdu – dviem pirštais.
Pašventinta nauja ikona
Šv.Nikolos cerkvės pašventinimo šimtmečio sukakčiai Kauno sentikiai uoliai rengėsi. „Savo lėšomis pakeitėme stogo dangą. Cerkvės stogas kapitališkai suremontuotas pirmą kartą per 100 metų”, – pasakojo „Kauno dienai” Kauno sentikių religinės bendruomenės pirmininkas Fiodoras Ponomoriovas.
Jis išvardijo ir kitus cerkvės pašventinimo jubiliejui nuveiktus darbus: suremontuota senoji varpinė ir cerkvės vidus, pakeisti kryžiai. Už Kauno savivaldybės skirtus 40 tūkstančių litų Šv.Nikolos cerkvės kiemas išgrįstas trinkelėmis.
Specialiai jubiliejui Kauno sentikių cerkvei padovanota nauja šv.Mikalojaus ikona. Ją už savo pinigus ikonų tapytojui užsakė religinės bendruomenės pirmininkas F.Ponomoriovas.
Sekmadienį naujoji ikona ir du nauji Šv.Nikolos cerkvės kryžiai po pamaldų, trukusių nuo 7 val. ryto, buvo iškilmingai pašventinti.
Bažnytinė hierarchija neegzistuoja
„Mūsų, sentikių, bendruomenė Kaune nėra didelė, – kalbėjo F.Ponomoriovas. – Jei skaičiuosime ir tokius tikinčiuosius, kurie į cerkvę ateina bent per didžiąsias šventes, mūsų bus apie 2300”.
Mūsų šalyje yra 59 sentikių parapijos. Gyventojų surašymo duomenimis, sentikių Lietuvoje yra apie 27 tūkstančius, nors sentikių Bažnyčios vadovai teigia, kad šis skaičius didesnis: jų manymu, apie 45 tūkstančius.
„Per metus visoms Lietuvos sentikių cerkvėms valstybė skiria 36 tūkstančius litų, – sakė Kauno sentikių religinės bendruomenės pirmininkas. – Tai nėra daug. Kiekvienai cerkvei metams tenka tik apie pusę tūkstančio, už tokius pinigus net normalaus remonto neįmanoma atlikti”.
Kadangi bažnytinė hierarchija sentikiams neegzistuoja, be valstybinių lėšų, Lietuvos sentikių cerkvės neturi jokio kito finansavimo šaltinio, tik tikinčiųjų lėšas.
Oficialiai mūsų šalies sentikiai vadinasi Lietuvos senųjų stačiatikių pomorų bažnyčia. Aukščiausia valdymo institucija yra Soboras, šaukiamas kas penkeri metai arba iškilus būtinam reikalui.
Panardina tris kartus į vandenį
„Mus painioja su stačiatikiais, ir tai yra dažniausiai pasitaikanti klaida”, – kalbėjo F.Ponomoriovas. Sentikiai, paaiškino jis, tai etniniai Lietuvos rusai, kurie čia apsigyveno XVII amžiuje po Rusijos cerkvės reformos. Ją įvykdžius, sentikiai Rusijoje imti žiauriai persekioti. Bėgdami nuo represijų, jie persikėlė ne tik į Lietuvą, bet ir į gerokai atokesnius kraštus. Jų neišgąsdino net Aliaskos klimatas.
Nuo oficialiosios Rusijos stačiatikių bažnyčios sentikiai skiriasi dogmatika, liturgija, apeigomis. „Kiekviena bažnytinė reforma yra tam tikras palengvinimas, – aiškino F.Ponomoriovas. – Sentikiai su palengvinimais nesutiko, jie liko ištikimi senosioms stačiatikių tradicijoms”.
Sentikiai tradiciškai žegnojasi tik dviem pirštais, pripažįsta tik senąsias ikonas, pamaldų knygas bei apeigas. Melsdamiesi jie lenkiasi iki juosmens arba iki žemės ir naudoja kilimėlį, vadinamą „podruchnik”.
Visi sentikių vyrai želdinasi barzdas, tačiau nors šventikai ir pageidautų, šiandien jos gerokai civilizuotesnės nei įspūdingosios krūtinę dengiančios sentikių barzdos, neliestos žirklių ir šukų.
„Per krikšto apeigas pas mus nebūna jokių pakrapnojimų, – pasakojo F.Ponomoriovas. – Kristus krikštijosi upėje, ir mes panašiai – tris kartus panardiname vaiką ar suaugusį žmogų į specialų krikšto kubilą”.