Universitetų dėstytojai pro pirštus žiūri, kaip už pinigus įsigyjamas aukštasis išsilavinimas.
„Gal yra žmogus, galintis parašyti kursinį „Skaitymo ir literatūrinio lavinimo vaizdinės priemonės aukštesnėse klasėse”, – internete pagalbos prašo pervargusi studentė iš Kauno.
Tame pačiame tinklalapyje ir ištiesiama pagalbos ranka – „Kursiniai, diplominiai darbai pagal užsakymą. Rūpesčių neturėsite, rašymo procesą kontroliuosite”, – rašo tinklalapio auksineplunksna.lt administratorius Nikolajus.
Susitikti su L.T. jis atsisakė. Pažadėjęs atsakyti į klausimus elektroniniu laišku, savo pažadus pamiršo ir dingo kaip į vandenį.
Kontroliuoti plagijavimo, nusirašinėjimo ir tiesiog darbų pirkimo nei kolegijų, nei universitetų dėstytojai jau nepajėgūs.
Mūsų šalyje pirkti mokslo darbus studentams tampa norma. Schema gana paprasta – vieni perka, kiti rašo parduoti. Abi pusės gauna ko nori ir visi patenkinti.
Tinginių rojus
Internete mirga skelbimai, patarimai, kaip baigti aukštojo mokslo studijas nepervargstant. Tinklalapiuose, kurių pavadinimuose mirga žodžiai „moku”, „tingiu”, „auksinė plunksna”, „diplominiai”, gausu nemokamų ir mokamų paslaugų.
Nusiunti litą – gauni referatą, nusiunti 25 litus – gauni kursinį darbą. Jeigu studentas išrankesnis, gali užsisakyti individualiai jam skirtą mokslo darbą.
Tinklalapyje auksineplunksna.lt už puslapį prašoma nuo 20 iki 40 litų, tinklalapyje kursiniai.lt darbų kainos svyruoja nuo 6 iki 40 litų.
Universitetams rašomi darbai kainuoja brangiau, kolegijoms – pigiau.
„Darbą rašys jūsų srities specialistas. Visi darbai įvertinami aukštais balais, visi tinka. Jūsų konfidencialumas – mūsų prioritetas”, – rašoma tinklalapyje auksineplunksna.lt.
Vieną sostinės kolegiją baigęs vaikinas L.T. pasakojo per visas studijas nerašęs nė vieno darbo. „Viską už mane parašydavo brolis. Jis baigęs universitetą, mačiau, kiek laiko sugaišta referatams, kursiniams. Tik diplominį darbą rašėme kartu su broliu, jį pavadinčiau bendru mūsų darbu. Dėstytojai tikrai nieko nesuprato, kai kurių referatų jie net neskaitydavo”, – linksmai pasakojo jis.
Užsidirbdavo rašydama
L.T. pašnekovė Rita dar neseniai rašė ir pardavinėjo referatus, kursinius ir diplominius darbus. Artimiausiu metu ji turėtų pradėti dėstyti viename universitete sostinėje.
Merginos teigimu, mokslo darbus perka vidutinių gabumų dirbantys studentai, kurie nespėja susitvarkyti su mokslais. Kita kategorija – tai išlepę turtingi tinginiai arba tiesiog kvailiai, kurie nesugeba parašyti minėtų darbų.
Mokslo darbus rašantiems ir juos parduodantiems tokia veikla, anot Rūtos, – puiki smegenų mankšta ir papildomas uždarbis. Beje, nemenkas.
Puslapis rašto darbo kainuoja apie 15 litų. Jeigu tema nesunki, galima nusiderėti iki 10 litų. Jeigu tenka gerokai pasiknaisioti, puslapio vertė išauga iki 20 litų.
„Gyvenau bendrabutyje, ten veikia visas pirkimo ir pardavimo tinklas. Vieni rašo, kiti – perka. Tarpusavyje studentai susiskambina, tingiausi ir turtingiausi temas pasako iš anksto, kad rašantys turėtų laiko rinkti medžiagą”, – sakė pašnekovė.
Jos teigimu, kai kurie studentai yra priversti pirkti ar plagijuoti kursinius darbus dėl laiko stokos. Dalis jaunuolių sunkiai dirba, nes iš stipendijos pragyventi neįmanoma. Rečiausiai užsakomi magistro darbai. Tokį darbą ne kiekvienas gali apsiimti parašyti, jis kainuotų apie pustrečio tūkstančio litų.
Negali įrodyti
Vilniaus pedagoginio universiteto Gamtos mokslų fakultete studijuojančios Ramunė Virbalaitė ir Gintarė Valkovickaitė neslėpė žinančios, kad kai kurie studentai dažnai perka įvairius rašto darbus. Tą patį žino ir kiti studentai bei visi dėstytojai.
Merginos įsitikinusios, kad dėstytojai dažniausiai supranta, kad darbą rašė ne pats studentas. Tačiau profesoriai nesivargina ieškoti tiesos, be to, jie nuogąstauja, kad įrodyti plagijavimą arba tai, kad studentas darbą tiesiog nusipirko, bus sunku.
Studentės pastebėjo, kad internete siūlomų darbų kainos gana žemos, jos užsiminė, kad tiksliųjų mokslų vienas brėžinys gali kainuoti apie 70 litų.
Keliuose universitetuose ekonomiką bei informatiką dėstantis mokslų daktaras Stanislovas Majevskis L.T. tikino, kad dėstytojai beveik visada supranta, ar studentas pats rašė kursinį darbą. „Iš interneto ištrauktiems darbams labai trūksta kokybės. Studentas turi suprasti, ką parašė. Mes leidžiame naudotis įvairiais šaltiniais, internetu taip pat, tačiau studentas privalo įdėti ir savo darbo”, – sakė mokslų daktaras.