Sveikatos apsaugos ministerija užsimojo per ateinančius dvejus metus į privačių paslaugų teikėjų rankas perduoti net 80 proc. pirminės sveikatos priežiūros paslaugų. Tokie planai gąsdina ir medikus, ir jų pacientus.
Atrodo, kad reforma iš anksto pasmerkta žlugti: 2,7 mln. Lietuvos gyventojų vis dar gydosi valstybinėse poliklinikose. Kur jie gydysis, jei didžiosios dalies jų nebeliks?
Naivu tikėtis, kad per trumpą laiką prisisteigs tiek daug naujų privačių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų. Šeimos gydytojų trūksta, įrengti privatų kabinetą brangu, tuo tarpu valstybės parama nepakankama, trukdo ir nevienoda konkurencija.
Dar viena nereali reforma?
Jau darosi įprasta, kad sveikatos reformos projektuojamos popieriuje, negalvojant, kaip bus įgyvendinamos. Tik tada, kai iškyla pavojus, sukruntama ieškoti išeities. Taip gali nutikti ir su rengiama Sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizacijos strategija 2006 – 2008 metams.
Joje numatyta, jog 80 proc. pirminės sveikatos priežiūros paslaugų turėtų teikti privatūs paslaugų teikėjai. To planuojama pasiekti per dvejus metus. Tai reiškia, kad valstybines poliklinikas, kurios šiandien aptarnauja didžiąją dalį Lietuvos gyventojų, turės pakeisti privatūs šeimos gydytojų kabinetai ar centrai.
Su ligonių kasomis pasirašiusių sutartis asmens sveikatos priežiūros įstaigų Lietuvoje yra 371, iš jų 180 – privačios.
Tačiau jose gydosi tik 19,7 proc. gyventojų, kai tuo tarpu valstybinėse – 80,3 proc., atitinkamai 684 tūkst. ir 2,7 mln.
Kiek šimtų privačių šeimos kabinetų ir klinikų reikėtų įsteigti, kad jos sugebėtų aptarnauti 80 proc. šalies gyventojų? Kas finansuos jų steigimą? Kur žmonės gaus konsultacines paslaugas, kurias dabar teikia poliklinikose dirbantys specialistai? Atsakymų į šiuos klausimus nėra, o strategiją rengiamasi svarstyti jau artimiausiame Vyriausybės posėdyje.
Kaune tik apie 25 proc. gyventojų gydosi pas privačiai dirbančius šeimos gydytojus, kiti – valstybinėse poliklinikose. Kauno teritorinės ligonių kasos direktorius Virgilijus Šiaudikis mano, kad nerealu, jog per trumpą laiką susikurs tiek naujų šeimos gydytojų kabinetų, galinčių perimti didesnę dalį pacientų iš poliklinikų.
„Pirmiausiai reikia naikinti barjerus, stabdančius privačios pirminės sveikatos priežiūros plėtrą. Mano žiniomis, per pastaruosius kelerius metus Savivaldybė neišdavė nė vieno leidimo privačiai įstaigai įsteigti. Taip siekiama, kad kuo daugiau ligonių prisirašytų prie jau veikiančių”, – aiškina V.Šiaudikis.
Grįžta atgal
Dėl savo ateities ir pacientų likimo susirūpinę ir didžiųjų miesto poliklinikų vadovai. Strategijos projekte pamatę nuostatą sutelkti pirminės sveikatos priežiūros liūto dalį privačiose rankose jie nebežino, ką galvoti. Juolab kad jokių paaiškinimų, kaip tai bus daroma, nesulaukia.
„Ar tai reiškia, kad tik 20 proc. pirminės sveikatos priežiūros paslaugų bus palikta poliklinikoms, o kita dalis bus privatizuojama? Ar bus privatizuojamos poliklinikos? Kai kurių įstaigų vadovai išsigando, kad jos bus išdraskytos. Kur tada gydysis mūsų pacientai? Mes nieko nežinome, galime tik spėlioti”, – nerimauja Šilainių poliklinikos vadovas Vidmantas Obelienius.
Prie jo vadovaujamos įstaigos prisirašę 74 tūkst. gyventojų ir jų skaičius nemažėja. Netgi jaučiama tendencija, kad dalis išėjusiųjų į privačius šeimos kabinetus grįžta į polikliniką, ypač vyresnio amžiaus žmonės. Jiems patogu vienoje vietoje gauti ir šeimos gydytojo, ir specialisto konsultaciją, atlikti tyrimus, nors ir tenka palūkėti eilėse.
Po tuo pačiu stogu veikia antrojo lygio konsultacines paslaugas teikiantis centras, kuris aptarnauja prie Šilainių poliklinikos prisirašiusius kauniečius. Toks modelis patogus ir medikams, ir ligoniams. „Mes esame reikalingi, mumis pasitiki, tai kodėl reikia vienu mostu sugriauti neblogai veikiančią sistemą?” – stebisi V.Obelienius.
Jo vertinimu, privatūs šeimos gydytojų kabinetai turėtų steigtis gyvenvietėse, kaimo vietovėse, atokesniuose mikrorajonuose. Kai jie žiedu ima juosti veikiančias poliklinikas (vienas privatus centras įsikūrė tiesiai Šilainių poliklinikos kieme), viliodami jų pacientus, kyla abejonių. Kitas dalykas, kad ne nuosavybės forma lemia, kurią įstaigą renkasi pacientas. Svarbu, kaip ji dirba.
Pasigenda valstybės paramos
Kauno medicinos universiteto Šeimos klinikos gydytojas, Lietuvos bendrosios praktikos gydytojų kolegijos prezidentas Šarūnas Mačinskas tikina, kad daugelyje Europos šalių pirminė sveikatos priežiūra yra privačiose rankose.
„Privatininkas gali lanksčiau ir greičiau vykdyti savo funkcijas. Nereikia organizuoti visokių viešųjų pirkimų ir panašiai, mažiau apribojimų, nereikia sutikimų priimant sprendimus. Tai leidžia geriau patenkinti pacientų poreikius”, – sako Š.Mačinskas.
Privačios šeimos medicinos plėtrą Lietuvoje, jo nuomone, labiausiai stabdo nevienodos konkurencinės sąlygos. Valdiškos įstaigos patalpomis naudojasi nemokamai, o privačios turi jas nuomoti ar nusipirkti. Poliklinikoje dirbančiam šeimos gydytojui, skirtingai nei privatininkui, pačiam nereikia pirkti medicininės įrangos.
„Reikėtų sekti estų pavyzdžiu. Ten valstybė, skatindama privačią šeimos mediciną, gydytojams davė neatlygintinas paskolas, pradinį kapitalą įsikūrimui, ypač ten, kur ji reikalingiausia – kaimo vietovėse. Tai davė didžiulį postūmį ir pirminė sveikatos priežiūra labai greitai beveik visa perėjo į privačių asmenų rankas”, – aiškina pašnekovas.
Šeimos gydytojo kabineto įrengimas kainuoja ne mažiau kaip 100 tūkst. litų, įskaitant baldus, būtiną pagal normas įrangą. O kur dar patalpų nuoma. Ar daug Lietuvoje šeimos gydytojų, kurie turi tiek pinigų? „Vieni ima paskolas, kiti panaudoja santaupas, atsiranda ir privačių investuotojų”, – aiškina Š.Mačinskas.
Jo įsitikinimu, sumanyta reforma bus reali tik tuomet, jei prie to labiau prisidės valstybė. Nebloga parama būtų vien jau tai, jei nusprendę steigti savo kabinetus šeimos gydytojai galėtų nemokamai naudotis laisvomis poliklinikų patalpomis.
Nevienoda konkurencija
Sutelkus pirminę sveikatos priežiūrą privačiose rankose kyla pavojus, kad bus apribotas gyventojų pasirinkimas, kur jiems gydytis: valstybinėje poliklinikoje ar privačiame kabinete. Nemažai žmonių nusivilia privačia šeimos medicina, kur gražiai suremontuoti kabinetai, nauji baldai, nėra eilių, bet kai rimtai sergi, ne tai – svarbiausia.
„Prisiregistravau prie privačiai dirbančio šeimos gydytojo, bet labai nusivyliau. Jis negali nei tyrimų atlikti, ne visų man reikalingų kompensuojamųjų vaistų receptų išrašyti. Prieš tai reikia specialisto konsultacijos, o jis čia nedirba. Teko bėgti į senąją polikliniką ar į kitą privačią, bet ten reikia daug mokėti”, – piktinasi Aldona (pavardė redakcijai žinoma).
Tai, kad pacientams dėl to kyla nepatogumų, pripažįsta ir šeimos gydytojai. Prieš porą metų su keliomis kolegėmis išėjusi iš valstybinės poliklinikos viena kaunietė gydytoja iš savo asmeninių santaupų netoliese įkūrė privačią kliniką. Ir daugelis pacientų išėjo kartu.
„Jie kenčia, kai prireikia specialisto konsultacijos ar tyrimų, kurių mes negalime atlikti ir siunčiame į polikliniką. „Eikite į tą savo kioskelį”, – išgirsta ten, nors už jiems suteiktas paslaugas ligonių kasos sumoka. Todėl dalis geriau eina į kitas privačias įstaigas, kur dirba konsultantai, nors ir tenka mokėti”, – pasakoja pašnekovė.
„Visi mes gydome ligonius, o nelygybė labai didelė. Valstybinėms įstaigoms duoda pinigų stogams remontuoti, įrangai įsigyti. Mes vien už kraujo analizatorių mokėjome apie 40 tūkst. litų, pirkome elektrokardiografijos aparatą, kuris nėra pigus. Ir už patalpų nuomą mokame. Argi tai vienoda konkurencija?” – piktinasi gydytoja.
Jei valstybės požiūris į privačią mediciną nepasikeis, jokių reformų neįvyks. Šeimos gydytojų jau dabar katastrofiškai trūksta. Tenka kviestis į pagalbą pensininkus, nes jaunimas nenori rinktis šios specializacijos.
Visiems vietos užteks
Sveikatos apsaugos ministerijos sekretorius Haroldas Baubinas tikina, kad nuostata į privačias rankas perduoti didžiąją šeimos medicinos dalį, jei ir būtų priimta, neturėtų gąsdinti, nes jos nesirengiama diegti administracinėmis priemonėmis. Strategiją patvirtinus būtų rengiamas priemonių planas, kuriame būtų numatyti konkretūs žingsniai, kaip pasiekti šiuos tikslus.
Svarstoma, kad valstybė galėtų remti šeimos gydytojus, steigiančius savo kabinetus per investicijas, suteiktų jiems galimybę panaudos teise trejus ar penkerius metus naudotis patalpomis nemokant nuomos mokesčio. Tai padėtų skatinti privačios šeimos medicinos plėtrą. Ypač aktualu, kad tai vyktų kaime, rajonuose.
„Reforma skirta Lietuvai, ne tik didmiesčių gyventojams. Bet manau, kad ir ten procesas vyks palaipsniui, nesirengiame uždaryti nė vienos poliklinikos, o gydytojus išvaikyti vien dėl to, kad pasiektume numatytą procentą”, – tikina H.Baubinas.
Jo teigimu, didmiesčiuose, skirtingai nei rajonuose, išliks daugiau poliklinikų. Tačiau ir miestuose situacija keičiasi: nauji gyvenamieji rajonai tolsta, statomi nauji kvartalai miesto pakraščiuose, užmiestyje, o tai skatins šeimos gydytojus kurtis arčiau pacientų – filialus ten gali steigti ir poliklinikos, ir privačiai dirbantys gydytojai.
„Visiems vietos po saule užteks. Tai patvirtina ir nustatyta proporcija – 20 proc. valdiškai ir 80 proc. privačiai”, – sako ministerijos sekretorius. Tačiau jis negalėjo paaiškinti, kodėl šie procentai būtent tokie, ir kaip bus įgyvendintas strategijos siekis, kai Lietuvoje taip trūksta šeimos gydytojų.
„Tai didelė problema. Šiuo metu jų turime apie 2 tūkst. Sumažinus krūvius, tikrai per mažai. Didiname studentų priėmimą, bet rezultatus pamatysime tik po 6 – 8 metų. Imsimės priemonių, kad sumažėtų šeimos gydytojų teritorinio pasiskirstymo netolygumas tarp miestų ir rajonų”, – teigė H.Baubinas.