Praeitą savaitę Klaipėdoje teatras kalbėjo net keliomis kalbomis: į vaikų ir jaunimo teatrų festivalį „Asitež” suvažiavo Lietuvos, Švedijos, Vokietijos, Latvijos, Suomijos, Estijos bei Rusijos teatrai. Užsienio teatrų spektakliai prašviesino Lietuvos teatralų galvas ir mokė, jog į teatrą vaikams galima pažvelgti kitaip, nei žvelgėme iki tol.
Pasirodo, vaikams ir jauniems žmonėms galima sekti ne tik pasakas, kaip įprasta Lietuvoje, bet ir kalbėti apie nūdienos aktualijas. Net mažiems vaikams galima pasakoti apie šiuolaikinio pasaulio bėdas, paviršutiniškumą, skubėjimą, kai per rūpesčius mama neturi laiko žvilgtelėti į klibantį vaiko dantuką…
Vaišino sausainiais
Viena iš užsienio teatrų ypatybių – spektaklių mobilumas, kamerinė aplinka, jie pritaikyti konkrečiai amžiaus grupei. Kad vaikas suvoktų teatro reiškinį, itin svarbu pataikyti į konkretaus amžiaus vaiko poreikius ir pasaulėjautą. Vokiečiai ir švedai rodė spektaklį 3-4, suomiai – 5-12 metų vaikams.
Švedų regioninio teatro artistai nepabijojo žiūrovams iškelti tam tikras sąlygas: neleisti į sceną daugiau nei 40 žmonių ir priversti juos nusiauti batus… Pagal eilėraštuką „Mano batai buvo du, vienas dingo – nerandu” sukurtas spektaklis „Beprotiškas jausmas” pilnas skaičiuočių, vaikiškų dainelių, šmaikščių posakių (tam suprasti net nereikia mokėti kalbos), greitakalbių, žonglierių triukų, netikėtumų – tokių dalykų, kurie stebina mažuosius.
Mažas berniukas pametė savo batą, sutiktas senas žmogus ne tik bando jį pralinksminti žaidimais, bet ir pasiūlo originalų sprendimą – batą nupiešti ant kojos. Originalių sprendimų pasiūlė ir spektaklio kūrėjai: didžiulis kontrabosas yra vienintelis scenografijos objektas. Tačiau tai ištisa pasakų karalystė: atsidaro slaptos durelės, stalčiukai. Spektaklio erdvė vis auga, didėja.
Spektaklio veikėjas, senas gatvės muzikantas, iš kontraboso slaptaviečių ir daugybės savo kostiumo kišenių traukia įvairius muzikinius instrumentus, kiaušinius – tikrus ir barškučius, netgi keptuvę, kurioje gatvės muzikantas kepa sausainius.
Spektaklyje pilna muzikinių instrumentų: akordeonų, vos į du pirštus paimamų rylų, barškučių, gitarų. Tikriausiai spektaklį galima pavadinti mokomuoju, tačiau tai tikrai nepanašu į nuobodžią pamoką. Po spektaklio dar ilgai galvoje skamba muzikos garsai, o burnoje jauti gatvės muzikanto kepamų imbierinių sausainių skonį…
Kalba be potekstės
Latvijos teatras „TT” pasiūlė šiuolaikišką kūrinį – jauno, dvidešimtmečio latvių dramaturgo Anselo Kaugero debiutą.
Nors spektaklio pavadinimas yra „Artis tyli, Alisa tyli”, čia itin daug teksto. Žodinis spektaklis sudarė barjerą tarp aktorių bei lietuvių žiūrovų. Tik rusiški ir angliški keiksmažodžiai bei slengas buvo idealiai suprantami. Siužetą bei dažnai skambančias eiles teko skaityti išdalintuose lapuose.
„Artis tyli, Alisa tyli” – aktorių teatras be ryškių režisūrinių štrichų, be gausios scenografijos. Visa našta gula ant dviejų jaunų aktorių pečių. Jiedu neturi jokių konservatyviojo teatro primadoniškų bruožų – agresyvi, emocinga, energinga vaidyba to jiems neleidžia. Aktoriams tenka įkūnyti du visiškai skirtingus žmones – lesbietiškų polinkių turinčią merginą ir ramų, išnaudojamą tėvo vaikiną.
Emocingas, aštrus, šiuolaikiškas latvių spektaklis parodė, jog Ezopo kalba jaunimo teatre – jau atgyvena. Viską galima pasakyti neslepiančiais tikrosios prasmės žodžiais, tiesiai ir atvirai. Kita vertus, net ir taip kalbant lieka daug klausimų, kalbėjimo tarp eilučių.
Ir spektaklis baigiasi lyg nutrūkusi kino juosta – nei dramaturgas, nei režisierus nepasiūlo išeities žiūrovams bei spektaklio personažams. Ar galima gyventi savus gyvenimus su niekuo nesiskaitant ar privalu prisitaikyti prie visuomenės standartų?.. Ši dilema kamuoja ne vieną, Artis ir Alisa, spektaklio herojai, nėra išimtis…
Estai vertėsi per galvą
Mitas apie estų lėtumą žlugo. Anekdotuose akcentuojamo estų būdo visai nematyti „VAT” teatro spektaklyje „Pal gatvės vaikinai” – F. Molnaro knygos, parašytos prieš keletą dešimtmečių, inscenizacijoje.
Tai – žavingas spektaklis: emocinga vaidyba, originalūs režisūriniai sprendimai, užburianti atmosfera, fiziniai triukai, pavyzdžiui, kova su lazdomis, įdomi fabula.
Tai istorija apie draugystę, vaikiškus žaidimus, kartais peraugančius į visai nevaikiškus dalykus. Tai – dviejų jaunų žmonių grupuočių kova, kur kiekvienas šios istorijos dalyvis myli, kenčia, svajoja.
Estų režisierius Are Toika scenoje sukūrė kūrybinę laboratoriją – nuo žiūrovų aktoriai neslepia persivertimo paslapčių, nuo čia pat esančios kabyklos jie pasiima paltą, užsimeta skrybėlę, užsimaukšlinę raudonas kaukes iš dorų berniūkščių virsta žiauriais jų priešais.
Medinė dėžė su pritaisytu gatvės žibintu akimirksniu virsta tikrų tikriausia elektrine gitara, iš po suolelio ištraukiamas būgnas, o aptriušęs pianinas skleidžia neįtikėtinus garsus. Rokas – būdas spektaklio emocijoms išreikšti, sustiprinti, siužetui išryškinti. Aktoriai patys muzikuoja, kuria sceninius garsus, keičia funkcionalią scenografiją.
Keturi jauni aktoriai verčiasi per galvą vaidindami po kelis personažus: ir Pal gatvės berniūkščius, ir jų priešus, Botanikos sodo raudonmarškinius, ir miestelio gyventojus, ir pilkus, nuobodžius senius, į kuriuos, žlugus vaikystės svajonėms, jiems lemta pavirsti.