Aktorė Virginija Kochanskytė gastroles Amerikoje vadina gražiomis pavasario atostogomis. „Tik keturi koncertai per dvi savaites. Ir daug nuostabių bičiulysčių, gražių vietų, puikus priėmimas”, – tryško įspūdžiais pašnekovė.
Klaipėdoje gyvenanti, klajojanti aktorė Amerikoje su savo programomis lankėsi jau aštuntą kartą, tačiau pirmą kartą naujosios kartos lietuvių emigrantų kvietimu.
„Mane tai nustebino, nes naujųjų emigrantų kvietimu Amerikoje daugiausiai koncertuoja estrados atlikėjai arba humoro grupės. Mano gastrolės buvo pirmasis bandymas pateikti ten gyvenantiems tautiečiams kiek kitokią, dvasingesnę, tylesnę, gilesnę programą. Mano pasirodymus organizavo laikraščio „Amerikos lietuvis” žurnalistė, puiki autorinių dainų atlikėja Audronė Simanonytė. Čikagoje ji yra įsteigusi renginių organizavimo grupę „Art express”, – pasakojo aktorė.
Pasak V. Kochanskytės, gastrolių organizatoriai išsakė pageidavimą, kad programa neakcentuotų ilgesio temos, nes Lietuvos ir taip visi ilgisi. „Todėl pasirinkau kelionės temą. Juk visi esame laikinoje gyvenimo kelionėje. Visi esame vienodu atstumu nuo Dievo, visomis kalbomis jis supranta mūsų troškimus ir svajones. Ir gyvenimas gali būti gražus nepriklausomai nuo to, kur gyvensi”.
Gastroles aktorė pradėjo velykiniu koncertu Čikagos priemiestyje Lemonte, Pasaulio lietuvių namuose. Pasak Virginijos, Lemonte gyvena daug vyresnės kartos lietuvių, kurie ten nusipirkę namus. Be to, ten yra senelių namai, kuriuose gyvena ir mūsų tautiečiai.
„Pavyzdžiui, mūsų koncerte buvo lietuvė, kuriai 102-eji metai. Programos moto parinkau Jono Aisčio eilėraščio eilutę „Gyvenimas – kaip graži kelionė”. Drauge su manimi koncertavo ir pati A. Simanonytė. Sakralumo programai suteikė vienuolės Pranciškos giedamos giesmės”.
Kitas V. Kochanskytės koncertas vyko visiškai kitokioje aplinkoje – Čikagoje, Market Parko rajone. Ten, sakė aktorė, gyvena daugiausiai juodaodžiai, meksikiečių šeimos ir naujos bangos lietuviai, kurie renkasi nesaugų, tačiau pigų pragyvenimą, nes atvyko į Ameriką užsidirbti pinigų.
„Pasirodymas vyko jaunimo kavinėje. Programoje dalyvavo ne tik Audronė, bet ir specialiai iš Baltimorės atvykęs gitaristas Valentas Baltrušaitis ir amerikietis būgnininkas. Žodžiu, buvo geras miksas, kurį publika sutiko gana audringai”, – džiaugėsi Virginija.
„O po mūsų pasirodymo kavinėje koncertavo vietinių džiazo grupė. Joje saksofonu grojo klaipėdietis Mindaugas. Naiviai pasidžiaugiau, kad žmogus, turintis muzikanto pašaukimą, taip puikiai save realizuoja. Mindaugas sakė, jog išvyko į Ameriką prieš 15 metų, kad 10 pirmųjų metų nepaėmė instrumento į rankas. Jis perdavė linkėjimus Sauliui Šiaučiuliui ir sakė, jog labai ilgisi Lietuvos”, – pasakojo V. Kochanskytė.
Kelionės metu aktorė sakė sutikusi ir dar vieną klaipėdietį – muzikantą Artūrą. „Susipažinome Čikagoje, džiazo kavinėje „Blue Chicaga”. Deja, jis negrojo, nors taip pat yra baigęs Klaipėdos universiteto Menų fakultetą, saksofono specialybę. Amerikoje jis gyvena devynerius metus, buvo priverstas persikvalifikuoti ir dirba dizaineriu”, – apgailestavo pašnekovė.
Ilgesio gaidelių išgirdo V. Kochanskytė ir net iš tų išeivijos lietuvių, kurie išvyko su šeimomis laimėję „žalią kortą” ir puikiai įsikūrė.
„Susipažinau su viena šeima, kurioje tėvas dirba labai gerai apmokamą darbą pagal inžinieriaus specialybę. Tačiau žmona, turinti architektės išsilavinimą, nerado darbo, atitinkančio kvalifikaciją, o dirbti paprasta braižytoja nenorėjo. Ji dabar užsiima šilko batika, rengia savo parodėles, dalyvauja mugėse. Beje, moterys Amerikoje dažnai nedirba, jei turi mokyklinio amžiaus vaikus. Ten vaikų negalima palikti be priežiūros, nes kaimynai tuoj paskųs atitinkamoms tarnyboms. Taigi turi samdyti žmogų, jei pats dirbi.
Toje šeimoje yra dvi mergaitės. Viena šiemet baigia vidurinę mokyklą ir nenori likti Amerikoje. Ji svajoja studijuoti Vilniaus universitete, tačiau tėvai, patikrinę jos žinias, suprato, jog jos nepakankamos. Todėl mergina dar dvejus metus studijuos kolegijoje Floridoje, kad pakeltų savo išsilavinimo lygį ir galėtų įstoti jei ne į Vilniaus, tai į kurį kitą Europos universitetą. O mažoji jų dukra visas vasaras praleidžia pas močiutę Šiauliuose. Jai viskas gražu tik tada, jei taip, kaip Šiauliuose.
Šios šeimos istorija atskleidžia, kad emigracija į Ameriką dėl vaikų gerovės ne visada pasitvirtina”, – mano V. Kochanskytė.
Dar vieną savo programą, pavadintą „Kūrėjas ir legenda”, aktorė pristatė Lemonte, Pasaulio lietuvių centro dailės muziejuje.
„Norėjosi atliepti muziejaus aplinkai, kurioje kabo ir P. Domšaičio trys paveikslai, Igno, kitų išeivijos dailininkų. Norėjosi pakalbėti apie legendas, kurios lieka po mūsų, apie tai, ką apie kūrėją liudija jo kūryba. Publiką labai atvėrė M. K. Čiurlionio laiškai. Viename, kurį jis rašė broliui į Ameriką, genijus kalba tą patį, kuo gyvena daugelis lietuvių Amerikoje. Jis rašė, kaip gerai būtų užkalti pinigėlių ir paskui švaistyti juos į visas keturias pasaulio šalis. „Vieną dalį išsiųsime namo, o kitus susikemšam į kišenes ir keliaujame per pasaulį”, – rašė Čiurlionis”, – su šypsena prisiminė savo pasirodymą aktorė.
Ketvirtą koncertą V. Kochanskytė surengė Detroite, lietuvių bažnyčios parapijos salėje. „Kamerinė erdvė leido truputį pasiausti, pafantazuoti. Po visų koncertų publika dėkojo ir sakė, kad jiems dabar pasiutusiai norisi gyventi. Vadinasi, aš savo uždavinį įvykdžiau”, – džiaugėsi sėkme Virginija ir tikino, jog pati Amerikoje pasilikti nenorėtų.
Koncertuoti, svečiuotis, bendrauti, pažinti kitą kraštą, kitą kultūrą, klausytis fantastiško džiazo Čikagoje – labai smagu, bet aš gimiau Lietuvoje, man labai graži mano lietuvių kalba. O kam tenai ji bus įdomi? Todėl labai skubėjau į Lietuvą”.
Vos grįžusi gegužės 3-ąją, jau kitą dieną V. Kochanskytė dalyvavo Motinos dienai skirtame renginyje Gargžduose, gegužės 5-ąją koncertavo Šakiuose, o gegužės 9-ąją – Klaipėdoje, Pempininkų bibliotekoje, surengė autorinį vakarą, skirtą Spaudos dienai.