Michailui Bulgakovui (1891-1940) teko margas gyvenimas, kuriame nuodėmingų ir prakeiktų dienų pasitaikė daug daugiau, nei gali ištverti paprastas žmogus.
Buvo karo gydytojas
M. Bulgakovas buvo didelės Kijevo teologinės akademijos docento šeimos pirmagimis. Nuo pat vaikystės šeimos namuose buvo rengiami literatūros vakarai, vaidinami spektakliai. M. Bulgakovas norėjo rinktis aktoriaus arba rašytojo kelią, bet nebuvo tikras, kad užteks talento. Štai gydytojas, – visai kas kita, tai įprasta giminėje, ir 1909 metais jis įstojo į universitetą.
Antrame kurse M. Bulgakovas pasipiršo Tatjanai Lappai, Tasiai. Prieš vestuves jaunikis sukūrė šmaikščią pjesę. Joje buvo toks dialogas: „Močiutė: Bet kurgi jie gyvens? Geradarė: „Jie gali gyventi vonios kambaryje. Miša miegos vonioje, o Tasia – ant praustuvo.”
Pirmas pasaulinis karas pakeitė jaunavedžių buitį ir svajones. M. Bulgakovo broliai įstojo į Baltąją armiją, galiausiai pabėgo į Paryžių. Rašytojas savanoriu nuvyko į frontą, ištikimoji Tasia – gailestingoji seselė – jam asistavo operacijose. Per dieną į juos kreipdavosi apie šimtą pacientų. Čia gimė „Jaunojo gydytojo užrašai”. Karo metu rašytojas kentėjo nuo priklausomybės morfijui, žmona jam tai padėjo įveikti.
Kurį laiką jaunieji Bulgakovai gyveno Kijeve, tėvų name. Miestą purtė valdžių kaita. Išgyventos nelaimės, dvasios kančios, abejonės sutilpo į romaną „Baltoji gvardija”. Draugišką Bulgakovų šeimą išblaškė į visas puses. Kai du jaunesnieji sūnūs pateko į Piatigorsko ligoninę, motina nusprendė, kad juos išgelbėti gali tik Michailas. Taip jis atsidūrė Kaukaze.
„Už ką tu mane vaikai, likime? – rašė jis. – Mano meilė – žalias šviestuvas ir knygos mano kabinete. Kodėl aš negimiau prieš šimtą metų arba po šimto metų?.. Arba būtų dar geriau, jei visai nebūčiau gimęs. Per vienerius metus aš mačiau tiek, kiek Main Ridui užtektų dešimčiai tomų. Bet aš ne Main Ridas. Aš sotus nuotykiais. Užgeso žalioji lempa, vietoj knygų per binoklį matau pasmerktus žūti kaimus, gaisrus, šuoliuojančius čėčėnus ir juos besivejančius kazokus. Prakeikiu karus!”
Mediciną iškeitė į literatūrą
Persirgęs šiltine, iš naujo išmokęs vaikščioti, M. Bulgakovas pareiškė: „Su medicina baigta!” Jis tapo žurnalistu. Gyvenimas po truputį gerėjo: atgijo teatras, cirkas, opera, mėgėjiški kolektyvai repetavo spektaklius.
M. Bulgakovas mąstė: „Išvažiuoti į užsienį? Ten emigravę broliai Nikolajus ir Ivanas. Bet čia – motina ir seserys.” Rašytojas nepaliko Rusijos ir niekada negavo vizos aplankyti brolius.
M. Bulgakovo dvasia atsigavo, kai jo pjesę „Komunarai” rekomendavo statyti Maskvoje. Jis suprato, kad gali rašyti ir kad pavėlavo bent ketverius metus. Jis įsidarbino geležinkelininkų laikraštyje „Signalas”, kur susirinko daug aštrių plunksnų: Paustovskis, Kozačinskis, Ilfa ir Petrovas. Aštrius ir spalvingus feljetonus laikraštyje ėmė publikuoti ir M. Bulgakovas.
Nuo buitinių vaizdelių jį traukė prie išgalvoto pasaulio kūrimo. Gerai, kad literatūrą tuo metu valdė skirtingų skonių žmonės: kas nepatiko vienam redaktoriui, žavėjo kitą. K. Stanislavskis pastatė sukrečiantį spektaklį „Turbinų dienos”, vachtangoviečiai statė „Zoikos butą”.
Spėjama, kad „Turbinų dienos” buvo vienas mėgstamiausių Stalino spektaklių.
Bulgakovai gavo butą, surinko namų biblioteką. Nors gyvenimas buvo lengvas, nerūpestingas, jų ryšys nutrūko, kartą Michailas grįžo namo su buteliu šampano: „Skiriamės?” Ar Tasia galėjo prieštarauti? „Aš tik skalbiau, gaminau valgį, pardavinėjau daiktus turguje. Jis visur vaikščiojo, o aš sėdėjau namie”, – sakė ji.
Pateko į juoduosius sąrašus
Kitaip nei pirmoji žmona, naujoji M. Bulgakovo meilė – Liuba Beložerskaja – gyvai domėjosi literatūra. Jie susitiko literatų susitikime. Žavi pašnekovė prisipažino, kad ji seniai atkreipusi dėmesį į šviežią kalbą, dialogų meistriškumą ir neįkyrų M. Bulgakovo humorą. „Šuns širdis” ją tiesiog pakerėjusi.
Tačiau leidėjai manė kitaip. „Šuns širdis”, satyros kūrinys apie sovietinį gyvenimą, pridengtas moksline fantastika, buvo paskelbtas nepublikuojamu. Namuose, kur M. Bulgakovas gyveno su naująja žmona, saugumas darė kratą – ieškojo kūrinio rankraščio. Kartu pareigūnai pasiėmė „Laišką evangelistui Demjanui”. Tai buvo atsakymas valstybiniam poetui D. Bednui, autoriui poemos, kurioje Jėzus Kristus buvo parodytas kaip girtuoklis ir ištvirkėlis. Greičiausiai būtent nuo „Laiško” gimė romano „Meistras ir Margarita” idėja apie Jėzų Kristų, Poncijų Pilotą ir Maskvos literatus.
Pastaruosius M. Bulgakovas žinojo puikiai! Šie jį vadino „naujaburžuazine atlieka, spjaudantį seiles ant darbininkų klasės”, kaltino apgavus naująją visuomenę kuriančius žmones, vadino jo kūrybą piktybišku miesčioniškumu… Literatams pritarė teatro kritikai. M. Bulgakovo vardą niekino laikraščiuose, enciklopedijose. Vienu metu rašytojas kolekcionavo atsiliepimus apie jį, kvailiausius kabino ant sienos. Tačiau skausmas kaupėsi širdyje. Kai per vieną mėnesį ant jo užgriuvo 298 atsiliepimai, rašytojas ėmė blogai miegoti, atsirado nervinis tikas.
Broliui į Paryžių jis rašė: „Aš pasmerktas tylėti ir badauti. Šlamštas manęs nejaudina. Na, kėdės, puodeliai, velniop juos. Bijau dėl knygų! Be jų man – galas.”
„Likimas griebia už gerklės”
M. Bulgakovas parašė laišką Vyriausybei. Jam paskambino Stalinas: „Nejaugi mes jums taip atsibodome?” ir pasiūlė darbą teatre. Į užsienį jam nebuvo leista išvažiuoti.
Maskvos Dailės teatras pastatė jo pjesę „Moljeras”. Pasisekimas buvo milžiniškas, uždanga po spektaklio kilo po dvidešimtį kartų. Bet spektaklis buvo nuimtas po septintojo pasirodymo – „už autoriaus pastangas mušti mūsų cenzūrą, mūsų taisykles”. M. Bulgakovui buvo pasiūlyta rašyti kūrinių inscenizacijas. „Kaip aš to ėmiausi? Aš nesiėmiau. Aš nieko nedarau jau seniai. Tik likimas griebia mane už gerklės”, – sakė jis.
Peržiūrėdamas Maskvos dailės teatro repertuarą, Stalinas paklausė vadovo K. Stanislavskio: „Kodėl mes nebematome Bulgakovo „Turbinų dienų”?” K. Stanislavskis pridėjo pirštą prie lūpų ir rodydamas pirštu į lubas atsakė: „Jie uždraudė. Bet tai – didelė paslaptis”. Prisijuokęs iki valiai, Stalinas užtikrino: „Jie leis.” Spektaklį atnaujino akimirksniu.
Rodos, buvo grąžinta dalis M. Bulgakovo gyvenimo. Tačiau neužtikrintumas sekino. Ir asmeninis gyvenimas skilo. Rašytojas ilgai nesiryžo išsiskirti su Liuba Belozerskaja, tačiau žodžius „Tu dėl manęs viskas” jis ištarė nebe jai, o Jelenai Šilovskajai. Ji paliko savo vyrą ir du sūnus ir 1932 metais tapo Bulgakova. Manoma, kad būtent ji tapo Margaritos prototipu.
Už buto sienų buvo areštuojami žmonės, vyko teismai… Iš baimės dėl artimųjų, M. Bulgakovas sudegino pirmuosius romano apie velnią skyrius. Rašytojo sesuo Nadežda prisiminė: „Vyro brolis, komunistas, sakė apie Mišą: „Nusiųsti jį į „dnieprostrojų” ir valgyt neduoti. Va, ir persiverstų.” Miša nusišypsojo ir atsakė: „Yra dar vienas būdas: maitinti silke ir neduoti gerti”.
Aplink visi keitėsi, kaltino jaunystės klaidas, prisiekinėjo savo ištikimybę valdžiai. Draugai sakė M. Bulgakovui: „Tu juk valstybė valstybėje. Reikia pasiduoti, visi pasidavė.” Bet rašytojas norėjo būti savimi. Ir ketvirtą kartą pradėjo, jo manymu, niekam nereikalingą romaną. Tituliniame puslapyje užrašė: „Baigti anksčiau, nei mirti.” Jį jau kankino mirties baimė. Jį lyg Guliverį liliputų virvės apraizgė intrigos. Iškvietė į saugumą. „Ir vėl kaip pavasarį teks sėdėti vienais apatiniais ir atsakinėti į klausimus, neturinčius nieko bendro su nei su Mojeru, nei su perukais, nei su špagomis”, – rašė jis.
Per spektaklio „Turbinų dienos” dešimtmetį niekas neatėjo pasveikinti M. Bulgakovo. Be to, ką jie galėjo pasakyti? Suskaičiuoti sužlugdytas ir išniekintas rašytojo pjeses?
„Spausdinti negalima!”
1939-aisiais M. Bulgakovas ėmėsi rašyti pjesę apie Staliną, ieškojo gyvų bruožų, gaudė gandus, rinko anekdotus, tikėjosi pjesei suteikti paslėptą prasmę. Draugai manė, kad M. Bulgakovas imasi darbo ne pagal savo jėgas. Rašytojas rašė apie jaunąjį Staliną – tuomet jis buvo rūpestingas, rasdavo bendrą kalbą su visais. Spektaklį pradėjo ruošti Stalino 60-mečiui, tačiau vadas atsiuntė telegramą: „Visi jauni žmonės vienodi. Nereikia statyti pjesės apie jauną Staliną”. Jis pats tikrai žinojo, kokia didžiulė riba skiria Džugašvilį ir Staliną…
Po šio draudimo M. Bulgakovo viltys gyventi pilnavertį literatūrinį gyvenimą žlugo. Jis dar diktavo „Meistrą ir Margaritą”, šlifavo pavienes scenas, dialogus. Užėjo žymus leidėjas ir pasiūlė parašyti sovietinį romaną didžiuliu tiražu: pelnas garantuotas. Rašytojas numojo ranka. Žmona Jelena pasiūlė paskaityti „Konsultantą su kanopom” (taip jį pavadino „Meistrą ir Margaritą”). Bet išklausęs pirmus tris skyrius, leidėjas išbalo: „Šito spausdinti negalima!”
M. Bulgakovas kartą naktinio košmaro metu kaip ir jo kūrinio herojus sudegino dalį savo romano.
M. Bulgakovo kūne suvešėjo ilgai slėpusis liga. Jis pareikalavo iš žmonos priesaikos, kad mirs ant jos rankų, taip pat pageidavo, kad jį aplankytų pirmoji žmona Tasia. Jis norėjo paprašyti atleidimo tos, su kuria pragyveno sunkiausius metus: karą, lazaretus, gyvenimą be pinigų ir namų.
Likus trims savaitėms iki mirties, apakęs ir iškankintas skausmų, jis baigė redaguoti romaną. 1940 metų kovo 10-ąją rašytojas užmigo, jis kvėpavo taip ramiai ir giliai, kad žmona pamanė, kad jis nugalėjo ligą. Tačiau jo veidas staiga suvirpėjo, jis sugriežė dantimis ir gyvybė tyliai iš jo iškeliavo.
Žmona Jelena prisiekė, kad gyvens tol, kol bus išleistas romanas „Meistras ir Margarita”. 1966 metais pasirodė žurnalo „Maskva” numeriai. Rašytojo gerbėja savo egzemplioriuje kruopščiai priklijavo autoriaus teksto gabalėlius, išmestus cenzūros. Baisus vaizdas! Suluošintų žmonių, sudegintų kaimų ir išniekintų bažnyčių vaizdas neprilygsta šiai žaizdotai knygai… Pilnas „Meistro ir Margaritos” leidimas pasirodė tik 1989 metais, praėjus beveik pusei amžiaus po M. Bulgakovo mirties.