Dar XV amžiuje įkurtas Karklės žvejų kaimelis nūdien taip sparčiai okupuojamas turtuolių, kad autentiškų pastatų lieka vis mažiau – jau dabar modernūs naujakurių namai sudaro didesniąją Karklės dalį.
Etnokultūriniame draustinyje vyksta arši kova tarp senąjį gyvenvietės veidą siekiančių išsaugoti vietinių gyventojų, gamtosaugininkų ir aukso vertės sklypų karštine susirgusių atėjūnų.
Į kovą už tai, kad Karklė nebūtų paversta dar viena Palanga ar Šventąja, o išliktų ramia, tačiau turistams patrauklia pajūrio oaze esą ketinama kilti ir valstybiniu mastu.
Keičia pamatus
Pajūrio regioninis parkas (PRP) anksčiau dar vadintas Karklės regioniniu parku, todėl itin didelis dėmesys skiriamas būtent minėtam vieninteliam Lietuvoje šalia jūros įsikūrusiam žvejų kaimeliui.
Prieš keletą metų patvirtinus PRP planavimo schemą, Karklę galima suskirstyti į dvi dalis – vienoje Karklės kelio pusėje dygsta privačių namų, kotedžų mozaika, o kitoje, arčiau jūros esančioje, išsidėsčiusi senoji gyvenvietė.
Dėl etnokultūrinio draustinio statuso nauja statyba archaiškoje Karklėje yra negalima, tačiau atstatyti buvusias sodybas ant pamatų galima.
Šiuo teisiniu instrumentu noriai naudojamasi, tačiau ne visada pagal visus reikalavimus – dažnai namas išdygsta ne toje vietoje, kur buvo sodybos pamatai, o šalia. Taip yra iškraipomas Karklės atkūrimas.
Jei naujų pastatų statybos vajus nebus labiau kontroliuojamas, Karklės kaimelis gali tapti vienu iš Klaipėdos priemiesčių, kuriame gyvens turtingi žmonės, savo valdas užsitvėrę aukštomis tvoromis.
Karklės bendruomenės pirmininkas Pavelas Žąsytis teigė, kad nerodoma jokio dėmesio ir senųjų, 1936 metų keliukų Karklėje atkūrimui.
„Naujai pastatyti namai nė iš tolo neprimena autentiškų, niekas negerbia senosios Karklės. Žinoma, turtuolis iš Vilniaus nori gyventi patogiai, moderniai, tam neprieštarauja jokie įstatymai”, – sakė Karklės senbuvis P. Žąsytis.
Fiktyviai registruodavosi
„Vakarų ekspresui” vietiniai gyventojai pasakojo, kad teisinių gudrybių buvo imamasi ir kitais atvejais – pavyzdžiui, perkeliant žemę į Karklę.
Prieš keletą metų pagal galiojusius įstatymus natūra persikelti žemės sklypą iš vieno rajono į kitą buvo galima tik tuomet, jei žemės savininkas yra to rajono gyventojas.
Pavyzdžiui, vilniečiui persikelti žemę iš, tarkime, Nemenčinės į Karklę buvo leidžiama tuo atveju, jei žmogus gyvena Klaipėdos rajone.
Apsukrūs žmonės rado išeitį – fiktyviai registruodavosi pajūryje. Anot Klaipėdos rajono savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjos Vidos Vytienės, neretai viename name tariamai gyvendavo po dvidešimt ir daugiau asmenų.
„Anksčiau nebuvo galima persikelti žemės į etnokultūrinę Karklės dalį, tačiau po 1998-ųjų, pakeitus galiojusią tvarką, turtingų žmonių invazija labai sustiprėjo. Turi gerą dėdę, įtakingą pažįstamą, ir tau leidžiama perkelti žemę iš Kauno, Vilniaus į Karklę, kurioje niekada negyvenai”, – „Vakarų ekspresui” pasakojo specialistė.
Senojo žvejų kaimelio veidas ateityje keisis dar labiau – šiuo metu yra išlikę apie 30 buvusių sodybviečių, kurių vietoje galimos naujos statybos. Tokia zona apima apie 500 kvadratinių metrų, o juose vien gyvenamųjų namų be įvairiausių priestatų išdygs apie 120.
Tradicijos sunyko
Karklėje nėra nė vieno nekilnojamosios kultūros vertybės ar architektūros paminklo statusą turinčio objekto, todėl skeptikai teigia, kad nauji pastatai kaimelį paverstų dar patrauklesnį, esą apgriuvusios neturtingų žvejų lūšnos tik gadina vaizdą.
Su tuo nesutinka Pajūrio regioninio parko (PRP) vadovybė, nes Karklę būtina išsaugoti pirmiausiai dėl kaimelio bendros koncepcijos, specifikos ir unikalumo.
„Tai yra vienintelis išlikęs šalia jūros esantis žvejų kaimelis Lietuvoje. Bėda ta, kad senųjų gyventojų, žvejų, jame – vos keletas. Jie dėl įvairių priežasčių dažnai nebežvejoja, kiti vietiniai nėra suinteresuoti puoselėti senąsias tradicijas. Turtingi naujakuriai – tuo labiau. Jiems Karklė – tik nuostabi vieta poilsiauti”, – „Vakarų ekspresui” sakė PRP vadovas Darius Nicius.
Bent jau deklaracijomis už Karklės savitumo išsaugojimą pasisako ir aplinkos ministras Arūnas Kundrotas, ir Valstybinės saugomų teritorijos tarnybos (VSTT) direktorė Rūta Baškytė, ir Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Antanas Bosas, kuris pats netiesiogiai valdo ne mažai žemės Karklėje.
„Aš už tai, kad Karklės etnokultūrinis draustinis būtų puoselėjamas, architektūrinis paveldas nebūtų iškreipiamas. Mes matome, kad šiame kaimelyje neretai išdygsta visiškai senosios architektūros, būdingos tam kraštui, neatspindintys namai. Tai – valdininkų, išdavusių leidimus tokioms statyboms, nekompetencijos klausimas”, – „Vakarų ekspresui” sakė A. Bosas.
Jo manymu, senąsias trobas, namus būtina išsaugoti bei renovuoti, atstatyti visą senosios Karklės infrastruktūrą.
Stinga dėmesio
Jei žvejų tradicijos negali būti puoselėjamos dėl vietinių gyventojų pasyvumo, jos gali tapti atrakcija turistams.
Tačiau PRP planai Karklėje įrengti lankytojų centrą, jame nuomoti meškeres bei organizuoti žvejybą jūroje, atraktyviai bei informatyviai pateikti senąjį karkliškių gyvenimo būdą ir taip paskatinti pačius vietinius gyventojus prisiminti senolių gyvenimo būdą lieka neįgyvendinti.
Anot A. Boso, kaltė krenta ir ant VSTT vadovybės, nes R. Baškytė esą jau ne vienerius metus tik deklaruoja paramą minėtiems planams, tačiau pati didžiausią tarnybos dėmesį sutelkia kitiems regioniniams parkams.
„Tos tarnybos veikloje yra daug taisytinų dalykų. Manau, ir pats A. Kundrotas turėtų parodyti griežtesnę poziciją”, – sakė A. Bosas.
R. Baškytė „Vakarų ekspresui” tvirtino, esą jau kitais metais ketinama skirti daugiau dėmesio PRP.
„Mėginsime rasti lėšų parko lankytojų centro Karklėje statybai. Seniai kalbamės ir su kultūros paveldo išsaugojimo specialistais, tačiau visur atsiremiama į pinigus. Galima būtų renovuoti senus pastatus, tačiau to dažnai nenori patys gyventojai, nes jiems atsiranda daugiau įsipareigojimų”, – mūsų dienraščiui sakė R. Baškytė.