Emigracija įgavo vienos didžiausių nekarinių grėsmių šaliai pobūdį. Tai natūralus globalizacijos nulemtas reiškinys, kurio sustabdyti demokratinėje valstybėje neįmanoma
Per penkiolika metų iš Lietuvos legaliai emigravo per 334 tūkst. gyventojų. O kiek emigravo nelegaliai? Pernai apie išvykimą deklaravo 15,6 tūkst. žmonių. Žinant, kad vienam deklaravusiam tenka kiek mažiau nei du nepranešę apie išvykimą žmonės, galima teigti, kad praėjusiais metais galėjo išvykti beveik 40 tūkst. šalies gyventojų. Apklausos rodo, kad ketina išvykti 16,2 proc. Lietuvos piliečių.
Tarp ES šalių Lietuvoje emigracija yra didžiausia: 1000 gyventojų tenka 2,6 išvykusio žmogaus, Olandijoje – 1,2, Latvijoje – 0,5, Estijoje – 0,3, Lenkijoje – 0,3. Visose kitose ES šalyse, priešingai, yra didesnis ar mažesnis gyventojų prieaugis. Manoma, kad po nepriklausomybės atkūrimo į Europos šalis išvyko per 0,5 mln. Lietuvos gyventojų, nors tikslių duomenų nėra. Beveik milijonas lietuvių ar lietuvių kilmės žmonių gyvena JAV. Jei emigracija ir toliau vyktų tokiais tempais, tai paskutinis lietuvis iš Lietuvos išvyktų 2635 metais.
Pagrindinės emigracijos iš Lietuvos didėjimo priežastys – nuoseklios valstybės politikos šiems procesams valdyti nebuvimas (bent jau iki 2005 m.), nepalankių socialinių, ekonominių ir psichologinių motyvacijų gyventi Lietuvoje, ypač jaunimui, susidarymas, tautinio mentaliteto silpnėjimas. Prarandamas pasitikėjimas savo valstybe, nes daugelio netenkina socialinis neteisingumas ir nemorali politika, kai nuvertintas darbas, mažos asmeninės pajamos ir nėra pakankamos pagalbos ligos, nedarbo ir senatvės atvejais. Nelanksti biurokratinė valstybės politika gena jaunimą iš Lietuvos. Jauni žmonės išvažiuoja ne dėl to, kad blogai gyvena, o todėl, kad nemato prasmės čia gyventi („prasmės deficitas”). Jauni žmonės jaučiasi nereikalingi, netiki savo perspektyva, ypač siekiant profesinės karjeros.
Šiame kontekste silpsta tautinis patriotiškumas, pasireiškia nevisavertiškumo kompleksas, noras „susitapatinti” su Vakarų pasaulio mentalitetu, pasididžiavimo lietuviškumu vengimas, jo pozityviais bruožais ir mūsų garbinga istorija.
Iki šiol valstybė neturėjo emigracijos mažinimo politikos, ši problema buvo sprendžiama chaotiškai, nors ja domėjosi nemažai valstybės institucijų. Šios kadencijos Seimas 2005 m. gruodžio 15 d. priėmė gana formalią rezoliuciją „Dėl jaunimo, išvykstančio iš Lietuvos į užsienį nuolat gyventi, skatinimo sugrįžti į Lietuvą programos”, įpareigojančią ir skatinančią Vyriausybę rengti programas ir priemones.
Seimo Žmogaus teisių komitete inicijavome plačią konferenciją-visuomenės klausymus „Emigracija iš Lietuvos”. Buvo priimta rezoliucija „Dėl nuoseklios valstybės politikos emigracijos procesams valdyti”. Rezoliucijoje politinėms partijoms ir Prezidentui pasiūlyta emigracijos mažinimą paskelbti pagrindiniu nacionaliniu tikslu, o Vyriausybei – sukurti ir vykdyti nuoseklią ilgalaikę valstybės politiką emigracijos procesams valdyti ir finansuoti.
Buvo aptartos emigracijos strategijos kryptys ir galimos poveikio priemonės. Emigracija būna trumpalaikė, kurią valdžios atstovai vadina net išsigelbėjimu šiuo sunkiu ekonominiu periodu, nes sumažėja nedarbas, padidėja pajamos, įgyjama darbo ar specialybės patirties. Tačiau ilgalaikė emigracija yra žalinga, nes dalis žmonių nebegrįžta, nutautėja. Svarbi skatinimo grįžti į Tėvynę – reemigracijos – problema. Čia išsiskiria dvi pagrindinės kryptys: „Gerovės Lietuva” ir „Virtualioji Lietuva”. „Gerovės Lietuva” – tai ekonominės ir socialinės krašto pažangos skatinimas, patrauklesnių sąlygų dirbti ir gyventi gimtajame krašte sudarymas, jaunų šeimų gerovės kėlimas ir gimstamumo didinimas, pagalba grįžusiems mokslininkams plėtoti mokslinę veiklą Lietuvoje, gyventojų mobilumo šalies viduje skatinimas. Rezoliucijoje siūlome parengti Gyventojų pajamų didinimo strategijos 10 metų laikotarpiui projektą ir numatyti įgyvendinimo veiksmų planą. Būtina nuolat stebėti, kad nebūtų priimami emigraciją skatinantys sprendimai. Suprantama, kad artimiausiu metu iš šios krypties daug tikėtis netenka. KTU tyrimas rodo, jog tvirtai apsisprendusių grįžti akademinės visuomenės atstovų yra tik 12 proc.
„Virtualioji Lietuva” – užsienyje įsikūrusių lietuvių bendruomenių, atsietų nuo geografinės tėvynės, stiprinimas. Iš tiesų iki šiol naujai susikūrusiomis didelėmis bendruomenėmis (Jungtinėje Karalystėje – per 150 tūkst., Airijoje – apie 70 tūkst., Ispanijoje – apie 40 tūkst., Vokietijoje – 30 tūkst. lietuvių) mūsų Vyriausybė nepasirūpino. Jie gyvena atitrūkę nuo Lietuvos, neišlaikomas piliečio ir valstybės ryšys. Juk jie turėtų gauti garantijas ir paslaugas iš savo valstybės. Valstybei turi būti svarbu, kad lietuvių emigrantų vaikai kalbėtų lietuviškai, nes nutautėjimas vyksta sparčiai. Tada grįžimas paspartėtų, nes jų vaikų reintegracija į mūsų visuomenę būtų lengvesnė, jie jau mokėtų lietuvių kalbos ir rašto. Pasisakėme už politinės komisijos emigracijos klausimais Seime įkūrimą, specialiųjų atašė skyrimą didelėms išeivijos bendruomenėms, konsulatų vaidmens didinimą.
Pastaruoju metu palankiau sprendžiamas dvigubo apmokestinimo klausimas, grįžtantis pilietis turi sumokėti tik mokesčio skirtumą. Tačiau kol kas neatsižvelgiama į neapmokestinamųjų pajamų skirtumus tarp šalių, patiriami nuostoliai.
Seime priimta svarstymui pilietinio ir tautinio ugdymo ilgalaikė programa. Tai pirmas toks dokumentas po nepriklausomybės atkūrimo. Rengiame Švietimo įstatymo pataisą, kurioje įteisinsime šią programą. Pasiūlėme Registro ir Paso įstatymo pataisas, jas priėmus piliečio raštišku prašymu bus įrašoma tautybė į Gimimo liudijimą ir naująjį pasą.
Ar tauta išliks sudėtinguose istorijos vingiuose? Neabejoju, kad išliks. Zanavykų krašto sūnus Pranas Pusdešris „Eukalipto pavėsyje” 1994 m. rašė: „Laiko tėkmėje … nuo pagonybės iki krikščionybės priėmimo ir per visą istorijos eigą lietuvis liko lietuviu. Garbindamas Perkūną ir alkose degindamas negęstančią ugnį – lietuvis liko lietuviu. Mindaugo ir Jogailos krikštytas – lietuvis liko lietuviu. Laisvėje gyvenantis ar priešų pavergtas ir tremtas – lietuvis liko lietuviu. Taigi, ar žvėries kailiu prisidengęs, ar riterio šarvais, ar šių laikų rūbais per Lietuvos istoriją ir dabar keliauja vienas ir tas pats žmogus. Jo vardas – Lietuvis”.