Laikinoji sostinė gali didžiuotis dar vienu sostinės titulu

Šiandien, Tarptautinę muziejų dieną, laikinoji sostinė pelnytai gali didžiuotis dar vienu sostinės titulu.

Daugiausiai Lietuvoje – per keturiasdešimt – muziejų turintis Kaunas įsilieja į plačiai ne tik šalyje, bet ir visame pasaulyje minimą šventę. 1978-aisiais, praėjus metams po to, kai Maskvoje įvykusioje Tarptautinės muziejų tarybos konferencijoje nutarta gegužės 18-ąją minėti kaip Tarptautinę muziejų dieną, ją šventė jau 150 šalių.

Atvirų durų dienos, specialūs projektai ir kiti renginiai išaugo 24 paros valandų „rūbą” – į spalvingas akcijas šalies muziejininkai kvies ir savaitgalį, į tradicine tampančią „Muziejų naktį”. Tarptautinę patirtį imliai perimantys Lietuvos muziejininkai įrodė esantys išradingi ne tik kopijuodami tradicijas, bet ir patys ieškodami naujų bendravimo su lankytojais formų.

Naujovių nestokojantys klaipėdiškiai, šiemet pirmąkart įsijungsiantys į „Muziejų naktį”, nepabijojo visai nemuziejiškos dvasios renginių – surengs skambančių laikrodžių koncertą, aukcione pasiūlys įsigyti Klaipėdos mero daiktų, o Jūrų muziejus šventės proga atidarys ne tik retro ateljė, bet ir smuklę bei bordelį. Tie laikai, kai patys muziejininkai savo konservatyvumu priminė eksponatus, ko gero, jau tapo istorija.

Apklausų duomenimis, muziejuose ir parodų salėse lankosi daugiau Lietuvos gyventojų nei teatruose ir koncertuose, tačiau, anot Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus direktoriaus Osvaldo Daugelio, kol jie nestovi eilėje kaip prie Luvro, dar daug ką reikia nuveikti, kad atsirastų kuo daugiau „skaitančiųjų tylią muziejų kalbą” triukšmingoje populiariosios kultūros renginių reklamoje.

Nereikia nė užsienio pavyzdžio – turistų srautu Kaunas gerokai nusileidžia Vilniui, bet jei ir stebuklingai tas turistų srautas pagausėtų, ar nepasijustų jie atvykę į miestą, kuriame… išvis nėra muziejų. Tiksliau, yra tik vienas – laisvalaikio ir pramogų centras „Mega”. Kol kas Kaune tik į šį objektą veda tarptautiniu mastu pripažintos kultūrinių objektų nuorodos – „rudosios lentelės” (verslininkų apsukrumas gal turėtų tapti pamoka muziejininkams?). Laikantis aritmetinio tikslumo ir nepaisant spalvos standarto, galima lenkti rankos pirštus – dar yra nuorodos į Č.Sugiharos, S.Nėries muziejus, Zoologijos sodą… Arba paskelbti konkursą – kas matė daugiau?

„Kiek jau metų su miesto valdžia apie tai kalbėjome, priminėme, niekas nesikeičia. Tai juk ne vien muziejininkų, bet ir bendros kultūrinės politikos reikalas”, – deguto šaukštą šventės medaus statinėje įvardija didžiausio Kauno muziejaus vadovas O.Daugelis.

Ir nostalgiškai kalba apie Paryžių, kuriame analogiškos nuorodos padeda be vargo surasti ne tik muziejus, bet ir mažiausias dailininkų dirbtuves. Tuo tarpu didžiausio Kaune muziejaus tarsi nėra. Lengviau jį užsienio turistai aptiks 20 Lt banknotuose nei gatvių nuorodose.

Telieka džiaugtis, kad į Kauną labiau „teka” organizuoto turizmo srautas, kurį veda patyrusi gido ranka, o jei pavieniai turistai ir užplūs Kauną, jiems teks remtis Turizmo informacijos centruose, internete gauta informacija arba pasikliauti populiariausiu būdu: „Žinai žodį – rasi kelią”.

Gaila, kad iki profesinės muziejininkų šventės Kaunas nepraturtėjo dar vienu – Miesto muziejumi. Tai būtų puiki dovana kauniečiams ir miesto svečiams. Laikinosios sostinės muziejų pagrandukui, gimsiančiam taip sparčiai modernėjančiame amžiuje, norėtųsi linkėti, jei ne eilių kaip prie Luvro, tai bent jau intensyvaus gyvenimo ir originalių traukos formų. Norisi palinkėti jam ir visiems vyresniesiems „broliams” tokių lankytojų, kurie neturėtų progos pasakyti: „Kad aš vieną kartą jame jau buvau”. Jei muziejai gyvens ne tik praeitimi, bet ir šiandiena, bus juose ką veikti ir antrą, ir dešimtą kartą.