Kodėl mieste nebematyti darnioje rikiuotėje žygiuojančių skautų chaki spalvos uniformomis, nors prieš dešimtmetį jų knibždėte knibždėjo? Pasak Lietuvos skautijos vyriausiosios skautininkės Gražinos Kačergytės, skautai niekur dingti negalėjo – sykį gyvenime davęs skauto priesaiką, juo būsi visą gyvenimą.
Pasak G. Kačergytės, dabar skautus sunkiau identifikuoti, nes jie rečiau rodosi uniformuoti ar rengia paradus, bet stengiasi, kad labiau matomi būtų jų darbai. Jos teigimu, ir šią vasarą skautų laukia aibė socialinių, gamtosaugos, kultūrinių projektų, gerumo akcijų, žygių bei stovyklų.
Lietuvos skautijos tuntai (sudaryti iš smulkesnių padalinių, draugovių ir skilčių), yra padalinti į dešimtį kraštų arba priklauso 38-ioms šalies savivaldybėms. Šiuo metu skaičiuojama apie 3 000 aktyvių skautijos narių, t. y. turinčių skauto pažymėjimą ir mokančių mokestį, nuo 6-erių iki 25-erių metų.
Vyriausioji skautininkė Gražina sakė, jog kiekvieno krašto skautų ugdymo bei veiklos programos – unikalūs.
Klaipėdiečiai skautai priklauso Lietuvos skautijai, kuri nuo Lietuvos skautų sąjungos skiriasi tuo, jog vadinasi pasaulio skautais, o antrieji – euroskautais. Euroskautai – katalikiška organizacija, o pasaulio skautu gali būti bet kokios religijos atstovas – islamo išpažinėjas, budistas ar krikščionis, tačiau privalo išpažinti tikėjimą.
„Mes stovyklose nelaikome mišių, – patikino Klaipėdos skautų dvasinis vadovas kunigas Vilius Viktoravičius, beje, skautu tapęs anksčiau, nei dvasininku. – Mūsų sueigose nebūna ilgų kalbų. Per žaidimus, nuotykius, ugdoma žmogaus iniciatyva sukurti ir palikti po savęs ką nors gražaus.”
„Nepabuvęs skautu, nesuprasi, koks tai gyvenimas!” – sakė dešimtmečiai Pamario tunto „Jūratės ir Kastyčio” draugovės skautai, kuriuos su vadove sutikome Marijos Taikos Karalienės bažnyčios kieme.
„Mes jau išmokome Morzės abėcėlės, užkurti laužą ir daug dainų. Mums patinka estafetės, žygiuotės. Sunkiausia įsirengti stovyklą – su indauja, bokšteliais, stalais ir suolais. Jeigu pavėluoji į rikiuotę arba esi netvarkingas, kitaip prasižengi, tenka atlikti „bausmę”: padaryti dešimt tikrų skautiškų pritūpimų ir panašiai. Mes turime išmokti nepaklysti miške, budėti, tai yra, būti pasiruošę bet kokiai ekstremaliai gyvenimo situacijai”, – vienas per kitą pasakojo vaikai.
Bendraamžiai Vytautas Minelga ir Justas Lochominas netrukus ruošiasi iš „citrinukų” tapti „vyšniukais”, t. y., gauti kitus skautiškus kaklaraiščius bei uniformų ženkliukus.
„Iki šiol aš lankiau buriavimo treniruotes, tad mazgus rišti jau moku. Mano dėdė, tikybos mokytojas, yra skautas, tad ir aš nusprendžiau pabandyti skautauti. Man labai patiko ištverminga ir altruistiška skautiška dvasia, patiko žygyje brautis per dilgėles, pelkes, naktį budėti prie laužo”, – sakė Vytautas.
J. Lochominas, jau dalyvavęs septyniose stovyklose, papasakojo, jog jam tekę stovyklauti ir Švedijoje, nors švedų skautai, palyginti su mūsiškiais, gana pasyvūs, nedaro mankštos ir turi per daug laisvo laiko.
„O mūsų organizacijoje – kariška drausmė, rikiuotės, nelengvai įveikiamos užduotys, kliūčių ruožai. Visai smagu netgi buvo valyti pajūrį nuo šiukšlių. Be to, tik tapęs skautu, sužinojau, ką reiškia „vienas už visus – visi už vieną”, suradau tikrų draugų.
Skautams priimta į vienas kitą kreiptis: „Broli, sese”, ir tai nėra vien žodžiai. Nuvažiavęs į bet kurią pasaulio šalį ir sutikęs skautą, neprapulsi. Mes išmokyti išgyventi bet kokiomis sąlygomis – ir laukinėje gamtoje, ir miesto džiunglėse”, – juokėsi vaikinas, neabejojantis, kad skautu liks visą gyvenimą.