1972-ųjų gegužės įvykiai Kaune įkvepia menininkus, o išsamių istorinių studijų dar teks palūkėti
Romo Kalantos susideginimas Muzikinio teatro sodelyje jau tapo ryškiu Lietuvos istorijos epizodu, tačiau jį tebegaubia nemažai neišaiškintų dalykų. Sekmadienį Kaune vykusių renginių R.Kalantai atminti metu jo dalyviai tarpusavyje kalbėjosi: istorikai dar nėra deramai ištyrinėję 1972-ųjų gegužės įvykių.
Liudytojų yra, dokumentų – nedaug
Kalantinėmis žmonių praminti jaunimo neramumai, peraugę į manifestaciją Laisvės alėjoje Romo Kalantos laidotuvių dieną, istorijos požiūriu vyko visai neseniai, prieš 34 metus. Dar gyvi R.Kalantos bendramoksliai, mokytojai iš tuometinės 18-osios vidurinės mokyklos Vilijampolėje, susideginusio jaunuolio draugai, giminės. Iš jų pasakojimų galima būtų po kruopelytę sudėlioti ir ateities kartoms palikti autentišką 1972-ųjų Kauno pavasario įvykių visumą.
Oficialių dokumentų, deja, yra nedaug. „Keistas dalykas, iš kalantinių liko tik daugiau nei trys dešimtys nuotraukų ir jokios filmuotos medžiagos. Net archyvuose medžiagos nėra daug. Viskas kažkodėl išnykę”, – sekmadienį Istorinėje prezidentūroje Kaune vykusio renginio metu kalbėjo istorikas Egidijus Aleksandravičius, taip tarsi patvirtindamas gyvųjų liudininkų parodymų svarbą.
Įkvėpė aštuntojo dešimtmečio melodijos
Dėl R.Kalantos aukos reikšmės tarsi ir nesiginčijama. „Kalantinės svarbios ne tik Kauno tapatumui, bet ir visai Lietuvai. Tokios svarbos datų sovietinėje Lietuvos istorijoje nėra daug: pokario partizaninė kova, pogrindinės Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidyba ir R.Kalantos susideginimas, palydėtas bene didžiausios antisovietinės demonstracijos visos SSSR istorijoje”, – susirinkusiesiems priminė Istorinės prezidentūros Kaune vadovė Birutė Garbaravičienė.
Tačiau išsakytą požiūrį, kad kiekviena karta iš naujo savo atmintyje perrašo požiūrį į istorinį įvykį, kai kurie vyresniosios kartos kauniečiai buvo linkę ginčyti. Jie sekmadienį pristatytame Henriko Gulbino videofilme „1972-ųjų Kauno pavasariui” pasigedo konkretesnių aliuzijų į Romo Kalantos poelgį ir to meto Kauno atmosferos ženklų, kurių mieste tebėra.
DVD formatu išleistas filmas buvo pristatytas kaip „pabirų asociacijų grandinė”, kurios pagrindas – ne 1972-ųjų įvykiai, o jiems atminti skirtas muzikinis projektas. Prieš ketverius metus gegužės 14 d. styginių kvartetas „Collegium” pergrojo kompozitoriaus Mindaugo Urbaičio aranžuotas melodijas, kurios kvarteto muzikantams kėlė asociacijas su 1972-ųjų gegužės įvykių Kaune muzikiniu fonu.
Vidurnaktį – muzikos ir ugnies instaliacija
Vakare Muzikinio teatro sodelis tapo kamerinio kalantinių minėjimo vieta. Stebint negausiam miestiečių būreliui, „Auros” šokėjai basomis ant žolės improvizavo aukos prasmės tema, o poeto, bardo Edmundo Janušaičio dainos sėkmingai pakeitė oficialias valdžios atstovų kalbas. Kauno miesto vadovai kauniečio R.Kalantos poelgį pagerbė gėlių puokštėmis, padėtomis prie skulptoriaus Roberto Antinio ir architekto Sauliaus Juškio sukurto atminimo ženklo „Aukos laukas”.
Vakare muzikos klube „Siena” įvyko koncertas, kuriame dar kartą buvo parodytas naujasis H.Gulbino filmas ir grojama hipių kartos muzika. „Gerbdamas DVD leidėjų visuomeninę iniciatyvą kasmet priminti R.Kalantos aukos ir ją lydėjusių jaunimo neramumų datą, nekantriai laukiu, kada kas nors sukurs išsamų dokumentinį filmą apie kalantines bei parengs istorinių tyrimų studiją apie šį svarbų lietuvių istorijos epizodą”, – kalbėjo muziejininkas Osvaldas Daugelis.
Vidurnaktį Muzikinio teatro sodelyje smuikininkė Ilona Klusaitė ir buvęs hipis, mimas Arkadijus Vinokuras įvykdė muzikos ir ugnies instaliaciją-improvizaciją ties kiekvienu iš 19 akmenų, simbolizuojančių R.Kalantos pragyventus metus.