Kai vieniems liūdna dėl nelaimingos meilės ar kamuoja nežemiškas ilgesys, kiti smagiai flirtuoja bei į kairę ir į dešinę svaido Amūro strėles, – nerūpestingumo ir žaismės metas
Nors esame nutolę nuo gamtos, vis dėlto manome esą jos dalis. Viskas priklauso nuo nusiteikimo. Pavyzdžiui, žiemą žmonės linkę tūnoti namie, susigūžti. Tai – ramybės ir sąstingio metas. Pavasarį ir vasarą norisi išlįsti iš susikaustymo kiauto, daugiau judėti, būti aktyvesniems, spinduliuoti energiją, žavėti, keistis, atsinaujinti ir žaisti meilę. Be abejo, tai siejama su šviesos poreikiu ir spalvų psichologija, nes visais laikais saulės šviesa simbolizavo aktyvumą, kunkuliuojančias emocijas, naujas idėjas ir svajones.
Gamta nubunda, sprogsta pumpurai, veši žolė, sužydi įvairiausios gėlės. Tada žmonėms ir atgimsta poreikis puoštis, išsilukštenti iš sunkių drabužių. Moterys segasi sijonus ir velkasi suknutes, vyrai dažniau jas lepina komplimentais.
Naujas etapas
Neretai užsibrėžiama, pavyzdžiui, nuo pirmadienio laikytis dietos. Lygiai taip pat atėjus pavasariui žmonės keičia plaukų spalvą, turi naujų lūkesčių ir troškimų, kad būtų kitaip nei anksčiau. Pavasaris tarsi naujas gyvenimo etapas, kai leidžiama sau elgtis laisviau, vėjavaikiškiau. Ir puiku – pasaulis atrodytų nuobodus, jei išnyktų metų laikai ir gamta bei žmonės visada atrodytų vienodai.
Nušvitus saulei pamažu nusiteikiama atostogoms. Tai siejasi su poilsiu, atsipalaidavimu, linksmybėmis ir iškylomis į gamtą. Tie patys Katedros aikštėje riedučiais ir riedlentėmis važinėjantys jaunuoliai, dėl kurių netyla diskusijos, daugeliui žmonių nekliudo ir neerzina, netgi priešingai, daugelis sako, kad miestui suteikia dinamikos ir žavesio. Kai aplinkui daugiau veiklos ir pakilios nuotaikos, žmonės patys lengviau įsitraukia į aktyvų gyvenimą. Tiesa, kartais vienokie ar kitokie tabu bei mąstymo stereotipai blokuoja saviraišką, todėl džiugu, kad randasi žmonių, pakišančių kitiems neįprastų idėjų ir laisvalaikio praleidimo formų.
Vienus džiugina, kitus pykdo
Sunku vienareikšmiai atsakyti, pavasaris šypsenų ar liūdesio metas. Vieni psichikos ligomis sergantys pacientai kalba, kad kai daugiau saulės ir šilumos, jų savijauta pasitaiso. Kitiems šiuo laikotarpiu paūmėja depresija: esą visi aplinkui kruta, linksminasi, džiūgauja, o jie, nelaimėliai, pasmerkti nevilčiai ir apatijai. Suprask, metų laikai keičiasi, o žmogaus savijauta išlieka tame pačiame mirties taške. Tada kitų laimė ir žlugdo, ir erzina, ir pykdo. Tačiau depresija labiau susijusi ne su gamtos ritmu, bet su žmogaus požiūriu, saviverte ir pasaulėjauta, jo keliamais reikalavimais sau. Visada yra liūdinčių žmonių. Gamta nieko nekeičia – pats žmogus turi pasistengti, stimuliuoti save ir lepinti.
Vienišiai – aukštyn nosį!
Vis dėlto natūralu, kad atšilus orui tarp skirtingų lyčių žaižaruoja kibirkštys, žmonės tampa jausmingesni ir atviresni. Vėl taikomės prie gamtos – pavasaris neatsiejamas nuo flirto, neperskiriamų įsimylėjėlių ir gatvėse bei aikštėse besibučiuojančių porelių. Žmonės burkuoja ir dairosi į šalis, ieškodami partnerio, – kaip paukščiai ar žvėreliai. Tai jau fiziologija – gražinamės ir sulaukiame atsako, į dėmesingą žvilgsnį atsakome šypsena ar kitais kūno kalbos signalais. Visa aplinka, regis, įkaista ir pulsuoja.
Deja, vienišiai pasijunta dar vienišesni. Kai aplinkui bruzda įsimylėjėliai ir liejasi jausmai, neturintieji partnerių jaučiasi vis prasčiau, vienatvė tarsi gyvas priekaištas primena įsivaizduotus ar realius trūkumus. Kiek yra tekę konsultuoti, žmonės tampa irzlūs, juos kamuoja savigrauža ir nevisavertiškumo jausmas. Retas susimąstome, kad ne visada tų viešai meilę demonstruojančių porelių santykiai sklandžiai klostosi, kad tai gali būti tik fasadas – nė kruopelės tikrų išgyvenimų. Patarčiau vienišiams atsiriboti nuo įsimylėjėlių vaizdelių ir neteikti pernelyg daug reikšmės savo vienatvei. Meilė gali laukti čia pat – už gretimo kampo.