„Lenk medį kol jaunas”, – sako liaudies išmintis
Specialistai patikslina: kiekvienas vaiko raidos etapas svarbus. Nuo tėvų išmanymo, kantrybės bei supratingumo priklauso, ar vaikas jį sėkmingai įveiks.
Pirmieji metai
Vaiko raidos centro vaikų ir paauglių krizių intervencijos skyriaus vedėja, vaikų ir paauglių psichiatrė Sigutė Stanaitienė aiškina, kad vaiko amžiaus krize vadinamas vaiko perėjimas iš vieno raidos etapo į kitą. Jis susijęs su tam tikra vaiko socializacija, besikeičiančiu aplinkos suvokimu ir santykiu su kitais žmonėmis.
Pirmaisiais vaiko gyvenimo metais susiformuoja (arba ne) saugumo bei prisirišimo jausmas. Nuo to, kaip įveikiamas šis periodas, priklauso tolesni vaiko raidos etapai: jie lemia paauglystę ir suaugusio žmogaus gyvenimą. Kadangi iki metų kūdikiui svarbiausia figūra yra mama, tai nuo to, kaip ji sugeba reaguoti, suprasti jo jausmus ir patenkinti svarbiausius vaiko poreikius (mityba, fizinis, emocinis artumas) susiformuoja saugumo pojūtis. Šiuo periodu formuojasi kalbos ir motorinės funkcijos pagrindai. Todėl svarbu su vaiku kalbėtis, žaisti. Vaiką lavina ir nauji vaizdai bei garsai. Todėl jį reikėtų išvežti į lauką ne tik pakvėpuoti grynu oru, bet ir patirti įspūdžių.
Dabar populiarus įsitikinimas, kad kūdikio nereikia dažnai imti ant rankų – neva pripras ir nusiramins tik nešiojamas, pasak Stanaitienės, nėra visai pagrįstas. Juk nešiojant kūdikį stiprėja jo emocinis ryšys su tėvais, jis jaučiasi globojamas, plečiasi jo akiratis. Tačiau specialistė pataria neimti kūdikio ant rankų vos tik jam pravirkus, geriau pabandyti jį nuraminti kitaip.
Trejų metų krizė
Šis sunkusis periodas vaikui gali prasidėti nuo dvejų su puse metų ir turi baigtis sulaukus ketverių. Užsienio literatūroje net vartojamas terminas „baisus dvejų metų vaikas”. Iki tol paklusnus, švelnus vaikas staiga ima kiekviena proga prieštarauti, pykti, rėkti. Negavęs ko nori kartais krenta ant žemės.
Pasak Stanaitienės, toks elgesys natūralus, nes tai atsiskyrimo nuo tėvų metas. Vaikas išbando aplinką ir savo galimybes – kiek ir kas jam leidžiama, kiek jis gali veikti aplinką ir kiek aplinka veikia jį. Šiuo metu formuojasi vaiko „aš”.
Paprastai į situaciją tėvai reaguoja skirtingai. Vieni griebiasi įvairių, vaiką neva turinčių išauklėti bausmių (neretai ir fizinių), kiti tokį elgesį ignoruoja. Pasak psichiatrės, geriausia, kai į vaiką reaguojama, jam aiškinama, tačiau laikomasi savo nuostatų, ir taip elgdamasis vaikas nieko nelaimi.
Kone chrestomatinis pavyzdys – riksmai parduotuvėje. Pasak specialistės, jau namie derėtų aptarti, ką vaikui pirksime ir kokios bus jo neklusnumo pasekmės. Pavyzdžiui: „nupirksiu tau vieną saldainį, bet jei rėksi ar reikalausi dar ko nors, mes išeisim (ar daugiau neisim kartu)”. Jei vaikas neklauso, būtina įvykdyti tai, ką buvome pažadėję, kad ir kaip trūktų laiko ar būtų gaila. Mat priešingu atveju situacija kartosis, vaikas netikės, jausis nebaudžiamas.
Tačiau jokiu būdu už tokį elgesį nereikėtų taikyti fizinių bausmių. Jos vaikui paliks stiprią nuoskaudą, skatins agresyvumą, bet kitaip elgtis jis neišmoks.
Bendra pozicija
Šiuo amžiaus tarpsniu tėvų pozicija turėtų būti kantrybė ir nuoseklumas. Pasak Stanaitienės, itin svarbu, kad sutaptų abiejų tėvų ir senelių reikalavimai, ir vaikas neturėtų galimybių manipuliuoti (jei tėtis neleidžia, leis mama arba senelis). Dažnai tėvai skundžiasi, kad po savaitgalio pas senelius į namus grįžta tarsi kitas vaikas, nenorintis paisyti įprastų taisyklių, laikytis dienotvarkės. Taip atsitinka dėl to, kad tėvai ir seneliai nubrėžia skirtingas leistino elgesio ribas. Specialistė rekomenduoja šeimos nariams kartu aptarti leistinus ir neleistinus dalykus ir tvirtai laikytis bendrų nuostatų.
Tačiau, kaip sakė pašnekovė, būtent geri, paklusnūs trimečiai, o ne pašėlę jų bendraamžiai turėtų priversti tėvus susirūpinti. Toks elgesys nėra raidos sutrikimas medicinine prasme, bet jei vaikas netyrinėja aplinkos paslapčių, kurios turėtų jam rūpėti, neišbando aplinkos ir savo galimybių, labai tikėtina, kad jis jaučiasi nesaugus, ko nors bijo arba yra pernelyg prisirišęs prie tėvų, nenori nuo jų atsiskirti.
Paskatinti būtina
Stanaitienė sako, kad kur kas geriau ir ilgiau nei bausmės veikia paskatinimai už gerą elgesį. Puikiai tinka vadinamoji taškų sistema – už gerą elgesį vaikas gauna tašką. Tam tikras jų skaičius reiškia naują žaislą, iškylą ir panašiai.
Taip vaikas gali pasirinkti – elgtis, kaip sutarta ir būti paskatintas, ar elgtis nepageidaujamai ir negauti apdovanojimo. Tokiu atveju, pasak specialistės, vaikai stengiasi rinktis pageidaujamą elgesį. Šis metodas tinka ir gerokai vyresniems vaikams.
Ketveri-šešeri metai
Šis periodas gerokai ramesnis, vaikas daug mažiau prieštarauja ar rodo agresiją. Dažnai vaikas ima lankyti darželį. Mažesnę, jam pažįstamų žmonių grupę pakeičia gerokai didesnis kolektyvas, kur formuojasi bendravimo su bendraamžiais įgūdžiai, mokomasi savarankiškumo. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas ima save vertinti.
Pasak Stanaitienės, tokiu metu tėvai gali suformuoti jo pasitikėjimą (arba nepasitikėjimą) savimi ir savo jėgomis. Jei akcentuojamos vaiko nesėkmės, nepastebimi jo laimėjimai ar neįvertinamos pastangos (kartojama „tu negalėsi, nesugebėsi”, „esi žioplas”, „kaip negalėjai susitvarkyti” ir pan.) vaikas išsiugdo neigiamą savęs vertinimą. Su tokia nuostata patekęs į bendraamžių kolektyvą jis nepasitikės savimi, o tai netruks pajusti kiti vaikai ir gali išskirti jį iš kolektyvo.
Aišku, nereikėtų rinktis kito kraštutinumo, kai vaikas vertinamas neadekvačiai teigiamai. Nereikėtų vaiko ginti neišsiaiškinus situacijos ar prisiimti atsakomybę už jo elgesį – tokiam vaikui taip pat kils bendravimo sunkumų, jis negalės savęs ir savo elgesio vertinti objektyviai.
Pradinukas
Septinti-vienuolikti vaiko gyvenimo metai vėl užverčia tėvus rūpesčiais. Atsiranda didesnis draugų poreikis ir stipresnis atotrūkis nuo tėvų. Vaikai jau turi savo paslapčių, kartais nenori atlikti pareigų, lygina save su kitais – turiu ar ne, galiu ar ne.
Specialistė teigia, kad vaikas turi žinoti tėvų galimybes ir tai, kad ne viską ko nori galima turėti. Tačiau nereikėtų vaikui skiepyti ir skurdžiaus mentaliteto kartojant, kad nėra pinigų. Vaikas turi suprasti, kad ne viskas reikalinga ir vertinga, ką turi jo draugai ar siūlo reklama. Vaikas neturi jaustis blogesnis už kitus, bet privalo žinoti ribas. Taškų sistema čia irgi puikiai tiks.
Kartais pradinukų tėvai stebisi, iš kur vaikas išmoko meluoti, gudrauti. Psichiatrė sako, kad vaikai mokosi ne ausimis, bet akimis, stebėdami ir kopijuodami suaugusiuosius. Todėl reikėtų atkreipti dėmesį į savo elgesį.
Stanaitienė sako, kad jei iki šio periodo nebuvo sukurtas saugumo ir pasitikėjimo tėvais jausmas, kažin ar jis susikurs. Būtent todėl ir kyla pirmieji rimti nesusikalbėjimai.