Tik prašau neišsigąsti aptikus šiuos du Lietuvos vyrus greta vienas kito ir atskirtus vien tik mažu daugtaškėliu. Tiesą sakant, tas daugtaškėlis nieko rimto ir neturėtų reikšti – tik kiek sušvelnintų pyktį tų, kurie dievina Maironį. Aš irgi dievinu ir todėl ant savęs pykstu.
Tai vis dėlto – ar pažinojo?
Jeigu klausimas būtų išguldytas atvirkščiai, dar prieš savaitę būčiau atsakęs: TAIP… Uspaskichas Maironį pažinojo ir iki šiol žino. Žino dėl to, kad beveik kiekviename Lietuvos mieste ir miestelyje yra tokia gatvė, ir jis niekaip negalėjo Lietuvoje bent vienos nepamatyti.
Bet ar pažinojo jį Maironis?..
Prieš savaitę bičiulis, kino režisierius manęs irgi to paties paklausė. Ir kai aš į jį pažvelgiau taip, kaip žvelgiama į iškritusįjį iš pačios medžio viršūnės, jis gudriai šyptelėjo, ištraukė iš kišenės mažutę knygelę ir kiša man – paskaityk, girdi, turėsi didelio džiaugsmo ir imsi galvoti kitaip.
Pasižiūriu: Maironis – „Kur bėga Šešupė”. Skaičiau, sakau. Šimtą kartų skaičiau. Pusę atmintinai moku iki šiol.
O tu, sako, dar paskaityk. Ne viską, sako, skaityk: to, ką atmintinai moki – nereikia. Tu, sako, paskaityk tai, ko nemoki. Ir pats atsivertęs vieną vietą (dabar jau žinau – 89-ąjį puslapiuką) pradeda:
„Į Čičinsko puikų dvarą
Nuo Mitriūnų ir Lenčių
Suvažiavę duoda garą
Daug bajorų daug svečių…”
Klausiau, klausiau, lūpos, jaučiu, šiepiasi, šiepiasi ir staiga, kad imsiu kvatotis.
Ir dabar jau galiu kiekvienam pasakyti: MAIRONIS USPASKICHĄ PAŽINOJO! Ir pažinojo gerai, nes pažinodamas prastai, net Maironis „Čičinsko” nebūtų parašęs.
Ir Maskvai parsidavęs… Ir „ginti žūstančios tėvynės nuo kazokų ir Maskvos” vienintelis nestojo…
Čia aš ne apie Uspaskichą. Čia Maironis apie Čičinską.
Ko tik tas Maironis iš mūsų dienų nepasiėmė…
Ir bajorų puotos su visokiais juokdariais, ir plikos (kažkodėl, tik „iki blauzdų”) šoka „liaudos gražios bajoraitės”. Ir tik svarbiausias herojus, Seimo posėdžiuose nusikankinęs ir niekaip „nepramušęs” dar vieno sau reikalingo įstatymo, sėdi surūgęs. Jam jau trūksta oro, o tos plikos mergos, užuot puotoje jį išblaškę, „kaip negyvos lėlės šoka”… Ir jis liepia Kmitai joms atskaityti po šimtą rykščių, kad „išblaškyt minčių nemoka”…
Kartoju! Čia aš ne apie Uspaskichą. Čia Maironis apie Čičinską.
Uspaskichas niekada taip nesielgtų su mergomis. Net labiausiai Seimo ir žiniasklaidos nukankintas. Net pačių svarbiausių sau įstatymų „neprastūmęs”… Viktoras su moterimis visada galantiškas. Bent jau tuomet, kai visi mato. O kai nemato, aš nežinau. Tik sykį mačiau, kai jis nemato… Įeinu į vieną Seimo kabinetą (Čičinsko laikais Seimas buvo kitur – red.), kuriame, žinau, turi sėdėti viena graži blondinė. Įeinu, o blondinės nėra. Ne, ji yra, bet ją savo galingu stotu uždengęs vyriškis. Ne apskritai uždengęs, o uždengęs tik nuo manęs. Ji yra, bet UŽ jo. Ir aš jos nematau, nes jis stambus, o ji – ne.
Ir girdžiu vyriškio tokią šneką: „Rinkis kurią nori valstybę…” Paskui padaro pauzę ir tęsia: „Ir tu pamatysi, koks turi būti tikras vyras. Tu net neįsivaizduoji, kas yra tikras vyras…”
Nusikosėjau. Vyriškis atsigęžė ir aš atpažinau Uspaskichą (jis paprastai „kabina” blondines…).
Viktoras net nekrūpteli. Pakyla (buvo pasilenkęs ant stalo), pasisveikina ir išeina. O aš blondinę ir prašau: „Gal parodytum sąrašą tų valstybių, kuriose tokie ypatingi vyrai užauga?” O blondinė… Tiek nugyvenęs, sako, o toks naivus…
Čia aš ne apie Uspaskichą ir ne Maironis apie Čičinską. Čia blondinė apie mane. Ir dar sukramto, kad viską suprasčiau: „Visos valstybės. O tas vienintelis vyras yra jis pats”.
Čia jau blondinė ne apie mane ir ne apie Čičinską…
Mano pažįstama į pasaulį nevažiavo. Atsilaikė. Taip, ko gero, ir numirs tikro vyro nepatyrusi. Bet, matyt, kai kurios pagundai ir pasiduoda. Galima į Bahamus. Galima į Izraelį. Galima ir po Vilnių džipu važinėti ar pačiame centre gerą butą turėti…
Tada Viktoras gerokai krito mano akyse, tačiau dabar, perskaitęs Maironį, jam atleidau, nes supratau. Ar manote, kad Uspaskichui lengva?.. Ypač dabar. Kai viskas griūva, kai visi kalba, rašo, rodo… Negi jis turėtų alkoholiu save raminti? Sykį pabandė. Kazino. Užmigo. Kai ne vietoje užmiegi, gali viską pramiegoti, neatsiminti. O čia galva turi būti blaiva, veikti kaip šveicariškas laikrodis. Nes tavo gyvenimas – tavo skaičiavimas. Skaičiuoji elektoratą, skaičiuoji partiečius, skaičiuoji valdančiąją daugumą, skaičiuoji priešus, skaičiuoji draugus, skaičiuoji milijonus. Liausiesi skaičiavęs – ir jų nebeliks.
Čičinskui irgi taip buvo. Lekia po lėbavimų karieta per tiltą, o žirgai kad pasibaidys, „net Čičinskas sudrebėjo” matydamas kaip „puikūs rūmai kur linksmai šoko trypė, šit ūmai į kiaurąsias grimzda, skęsta…”
Todėl, matyt, kai sunku, kai skaičiuoti reikia tiek daug, nes skaičiai ūmai ėmė labai intensyviai keistis, kai sėdi surūgęs, kai trūksta oro, išblaškyti mintis gali tik moterys…
Kai į vieną vietą surenki viską, ką pats regėjai, ką rodė, kalbėjo ir rašė žiniasklaida, netyčia gali padaryti išvadą, kad Viktoras šioje srityje yra sportininkas. Tikras sportininkas. Mat sportininkai būna tikri tie, kurie nori tik nugalėti, ir netikri, t.y. olimpiečiai – kuriems pakanka dalyvauti. Tai Viktoras, ko gero, tikras. Ne olimpietis. Jam reikia nugalėti. Jis gali net nedalyvauti, bet nugalėti privalo. Jis to ir neslepia. Televizija klausia, kas ten yra tarp jo ir Andželikos, o jis, girdi, aš toje olimpiadoje nedalyvavau. Ir apskritai tos olimpiados nebuvo – Andželika tik „firankas” kabino…
Bet vieną kartą jis krito – „žiemą nutrenkė perkūnas”… Bandė laidoti, „bet įkas jį į žemes, tik, žiūrėk, jos vėl išmes…” Žmonės duoda „ant varpų”, paskambina, paskambina bažnyčios – nepadeda. Lietuvos žemelė jį išmeta ir išmeta.
Ir kodėl tai užsispyrėlei jį reikėjo kišti į Lietuvos žemę? Pasaulyje yra ir daugiau žemės, o Rusijoje – dar daugiau… Gal ten žemė būtų priėmusi?..
Čia aš, ginkdie, ne apie Uspaskichą. Čia mudu su Maironiu apie Čičinską…